2014 07 23 - 2014 09 10
0:00

Jei paklaustumėte, kokia proga aš užklydau į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namus, atsakyčiau, jog į muziejumi virtusius kieno nors namus dažniausiai užsuku pažiūrėti, kaip žmogus gyveno, kokia buvo jo buitis, norisi palyginti savo ir to žmogaus kasdienybę, bei jo laikmečio atspindžius. Čiurlionį ir mane skiria daugiau nei šimtmetis, tačiau užėjęs į jo namus – muziejų, pasijaučiu lyg grįžčiau į savo namus. Svarstau: ar išdrįsčiau užeiti pas jį į svečius, jeigu nebūtų tiek laiko praėję, ir, jeigu užeičiau, ką mes kalbėtume. Galbūt, paklaustas, ką tapau, parodyčiau tapybos darbus ir kalbėčiau tai:
– Nesugebėjimas rasti vietos šiandienoje privertė atsigręžti į savo praeitį. Su nostalgiškomis mintimis keliauju į prosenelių namus. Būdamas mieste ilgiuosi kaimo, tiksliau to, su kuo jis man asocijuojasi: ramybe, gamta, mano būdui artimesniu koloritu ir, žinoma, praeitimi. Troškimas sugrįžti namo, kurių jau nebėra, o gal ir niekada nebuvo, ir tokio sugrįžimo neįmanomumo supratimas privertė ieškoti išeities. Bandydamas kompensuoti tai, ko man trūksta dabartyje, pradėjau vaizduotėje kurtis savo namus. Statyba vyksta iš jau esamų medžiagų. Interjerą kuriu naudotais baldais: kambarius apstatau tuo, kas mena mano prosenelius. Įsivaizdavimas yra tarsi turėjimas per atstumą. Nors įsivaizduojamybė ar atsiminimas gali būti labai intensyvūs, tačiau man to neužtenka. Tapau vaizdą tokį, kokį įsivaizduoju esantį savo namuko viduje. Tapyba manus namus paverčia visiems matomais, o man, tapybos proceso metu, tai tampa išgyventa tikrove.
Į Čiurlionio namus atėjau kaip į atminties saugyklą: joje galiu priartėti prie laikmečio, kuriame statau savo namus.

Tapytojas Petras Lincevičius