2014 12 03 - 2015 01 31
10:00 - 16:00

Paroda skiriama Kristijono Donelaičio 300- osioms, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 140- osioms gimimo metinėms ir lietuviškų viršūnių “M. K. Čiurlionis”, “K. Donelaitis”, “Lietuva” 50-mečiui.
Įspūdžiais dalinsis ekspedicijų Pamyre dalyviai Romualdas  Augūnas, Algimantas Jucevičius, Vilius Šaduikis, JuozasAntanavičius. Bus pristatytas specialiai šiai sukakčiai išleistas parodos katalogas.
Vakarą ves ir muzikuos pianistas Rokas Zubovas.

 

Žvalgykis nuo aukštų bokštų,
tai kelią pajusi.

                                                                                          

M. K. Čiurlionis

–

Ankstyvą 1964 metų rudenį Lietuvos spaudoje sumirgėjo antraštės –  „Kalnuos palikę Lietuvos vardai“, „Pamyre – lietuviškos viršūnės“… Tą vasarą į Pamyro kalnus Tadžikijoje vyko Pirmoji Lietuvos alpinistų aukštumų ekspedicija – dešimt tada dar visai jaunų vyrų, iki tol jau patyrusių kalnų kopimo krikštą, apsirgusių „kalnų liga“. Šio žygio dominantė – įkoptos ir lietuviškais vardais pavadintos iki tol bevardės Pamyro viršukalnės:  M.K. Čiurlionis (5794 m), K. Donelaitis (5837 m), Lietuva (6050 m). Visos jos savo aukščiu lenkia aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5642 m)!

„Žvalgytis nuo aukštų bokštų“, pažvelgti „už horizonto“ – nuo seno magėjo lietuvių keliautojams. Dar XIX a. antrojoje pusėje ir vėliau šio troškimo vedini mūsų tautiečiai kopė į tolimus Alpių, Kaukazo, Pamyro, Tian Šanio, Sajanų, net ir Himalajų, Andų, Kordiljerų priekalnes ir kalnynus. Juos vedė pažinimo aistra, moksliniai interesai. O XX a. šeštajame dešimtmetyje lietuvių kopimas į kalnus  įgavo sportinio, organizuoto sąjūdžio –  alpinizmo formas.  Pirmieji įkopimai Kaukaze, deja, ir lemtinga nelaimė (1959 metais, kopdami į Dych Tau kalną Kaukaze sniego lavinoje žuvo mūsų sportinio alpinizmo pradininkai Gediminas Akstinas, Feliksas Mieliauskas ir  Vytautas Vosylius) grūdino jauną Lietuvos alpinistų bendruomenę, stiprino ryžtą tęsti žuvusių mokytojų pradėtą misiją.

Per tuos penkis-šešis dešimtmečius Lietuvos alpinizmas, kuriam būdingas sportinių tikslų  derėjimas su didingos  laukinės  gamtos grožio recepcija, dvasinio katarsio siekiu, subrendo, plėtė savo veiklos geografiją ir  atliko ne  tik Lietuvos mastu reikšmingų žygių: net penki lietuviai alpinistai (tarp jų viena moteris!)1993-2013 m. įkopė į aukščiausiąjį  planetos kalną  Everestą (Džomolungmą),  aukščiausiose visų pasaulio žemynų viršukalnėse buvo iškelta mūsų tautinė Trispalvė (legendinis V. Vitkauskas), laimėti daugelis apdovanojimų tarptautiniuose alpinizmo čempionatuose.

Ir štai šiemet  vėl sutelktas dėmesys į Pamyrą: liepos mėnesį 57 alpinistai ir kalnų žygeiviai (tarp jų ir tos 1964 metų ekspedicijos dalyvis Vilius Šaduikis) kopimais į lietuviškąsias Šachdaros kalnagūbrio viršukalnes pažymėjo Pirmosios lietuvių alpinistų aukštumų ekspedicijos  50-metį!

50 metų – tai juk didžioji mūsų gyvenimo dalis! Iš dešimties pirmosios ekspedicijos dalyvių devyni dar tebevaikštome šia žemele… Gal kiek nusilpę raumenys, pagirgžda sąnariai, pabalo galvos, tačiau vis dar sapnuojame savo kalnus. O jie, per tuos penkis dešimtmečius nėmaž nepakitę, teberymo saulės, šalčio ir vėtrų gairinamose aukštybėse ir laukia naujų kalnų žygeivių.

Kalnai –  didingiausias gamtos tvarinys, tarsi amžinybės simbolis. Jie yra greta mūsų,  žadina mūsų vaizduotę,  provokuoja, vilioja. Tad nevalia jų ignoruoti. Mes adoruojame juos, nebyliai rymančius savo didingose aukštybėse, siekiame artumo su jais. Tad reikia, privalu kopti į šiuos gamtos bokštus, įminti savą pėdą jų sniego karūnose, o užkopus – iškelti tautinę vėliavą, žvilgsniu ir mintimi pakeliauti po atsiveriančią bekraštę keterų ir jų viršūnių jūrą.

Šiai aistrai nuo 1958 m. yra pavaldus Romualdas Augūnas – vienas pirmųjų Lietuvos alpinistų, minimos pirmosios aukštumų ekspedicijos dalyvis. Pagal išsilavinimą inžinierius, bet kartu ir profesionalus fotomenininkas – žingeidžios, meniškos, bičiuliškos natūros asmenybė. Jis yra surengęs per 80 fotografijos parodų, iš jų apie 30 – kalnų tematika, išleidęs fotografijos albumų. Ir… –  tai staigmena net kai kam iš kalnų bičiulių – dalį laisvalaikio Romas skiria… tapybai. Jo internetiniame puslapyje pateikta 14 nuostabiai gražių, spalvingų, garsiuosius N. Rericho Himalajų tematikos darbus primenančių drobių.

Apibendrinant fotomenininko darbų tematiką, išskirtinos dvi pagrindinės temos: „kalnai“ ir „žmonės“. Žmonės kalnuose ir savo įprastoje gyvenimiškoje, etnografinėje aplinkoje – Lietuvoje, Egipte, Indijoje, Konge, Pietryčių Azijoje. Svarų R. Augūno įnašą į Lietuvos fotografijos meną liudija pelnyti garbės vardai ir titulai: jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys ir jos garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos narys, Lietuvos meno kūrėjo statusą turintis fotografas.

Išvykose į didžiuosius kalnus mūsų bičiuliui Romui rūpi ne tik (ne tiek?) sportiniai alpinisto pasiekimai, įveiktų aukščių ar techninių sunkumų rekordai, bet ir kalnų bei žmonių juose meniškos fotografinės fiksacijos. Visus keliaujančius ir kopinėjančius kalnuose, reginčius kalnų kilnią didybę, besižavinčius skirtingame apšvietime stebėtinai besikeičiančiais uolų bastionais, krištolinėmis kalnų upėmis, klajojančius po mįslingus ledynų labirintus – nuolat apninka apmaudus apgailestavimas: „kodėl visą šią didybę ir grožį regiu tik aš pats?“… Ekstremalių kalnų žygių liudininkai būna tik patys kopėjai. Alpinistų „varžybos“ su uolų sienomis, painiais ledo labirintais, šalčiu ir „deguonies badu“ vyksta ne savojo miesto stadione tūkstančių sirgalių akivaizdoje. O ir televizijai yra neprieinamos šios „rungties“ transliacijos. Pasidalinti bent dalele kalnuose patiriamo katarsio su artimaisiais, „likusiais žemėje“, gali pagelbėti parsivežtos foto nuotraukos, kino juostos ar patirtų įspūdžių aprašymai. Tad beveik kiekvieno alpinisto kuprinėje vietos atsiranda foto ar video kamerai. Bet tik Romuakdas su  foto kamera – neperskiriami bendražygiai; vargu ar kalnuose esame jį matę be fotoaparato rankose. Jis nuolat įdėmiu žvilgsniu seka aplinką – kur čia dar nukreipus objektyvą? Pirmosios Pamyro ekspedicijos dalyvis Augustas Kubilius savo dienoraštyje rašė, kaip tarpekliu einant link būsimosios Lietuvos viršukalnės teko perbristi ledinį kalnų upelį, bet batus reikėjo išsaugoti sausus, tad teko juos permesti į kitą upelio pusę. „Pirmas metė Jaras, – rašo Augustas. – Jo mestas batas nukrito prie  kranto į vandenį ir vos  laikėsi srovės plaunamas. Aš mečiau iškart abu batus, bet jie nukrito… į patį upelio vidurį. Visi su nuostaba sekėme, kaip vieninteliai mano kalnų batai plaukia pasroviui. Laukti nebuvo kada. Mečiau kuprinę į šoną ir šokau į vandenį prie savo vargšų batų… Draugai prisikvatojo iki soties. Bet tik Romui pavyko nufotografuoti šią tragikomišką sceną, nes kitiems iš juoko drebėjo objektyvai“… Taigi, profesionalui Romui objektyvas nedreba.

Tūkstančių tūkstančiai kadrų  sukaupti R. Augūno archyve,  daug jų jau ir publikuota. Bet svarbi dingstis – Pirmosios Lietuvos alpinistų ekspedicijos Pamyre 50-metis – paskatino fotografą ir tos ekspedicijos dalyvį R. Augūną iš gausių foto sankaupų sukomponuoti ciklą  nuotraukų, priminsiančių suinteresuotam žiūrovui anos garbingos alpinistinės epopėjos akimirkas. Ir štai, mūsų dėmesiui – Romualdo Augūno foto paroda  „ Čiurlionis-Donelaitis-Lietuva“.

50-ies eksponuojamų foto nuotraukų tema ir objektas – kalnai ir žmonės; tadžikai, vachaniečiai, tie, kurių gimtosiose vietose stiebiasi lietuviškosios viršukalnės šiame pietvakarių Pamyro Šachdaros kalnagūbryje, ir tie lietuvaičiai, kurie vyko į Tadžikiją „peržiemoti“ 1964-ųjų vasaros, kopdami į tolimo, tada dar nepažįstamo krašto kalnus.  R. Augūno nuotraukose regime serpantinais besirangančių priekalnių kelius, azijietiško turgaus, gatvių scenas,  čaichanose filosofiškai rymančių žilabarzdžių senių – galimai Ibn Sinos palikuonių ir  smalsių kišlako vaikų portretus, krovinius nešančių alpinistų bendražygių asiliukų („išakų“) voreles, ekspedicijos stovyklų buities scenas su puodų šveitimu ir  „aukštuminėmis kirpyklomis“, kopimo uolose, leduose, sniegynuose momentus, egzotiškus   vargonais skambančių ledo varveklių vaizdus… Na, ir žinoma, fotografas  fiksuoja žygio bičiulių veidus ir jų kopimo pozas, trijų lietuviškųjų viršukalnių „portretus“.

R. Augūno fotoaparatas į objektą žvelgia be euforijos ar pompastikos, nebando idealizuoti, pagražinti, neafišuoja sportinių kopimo sunkumų,  įtaigiai suderina dokumentiką ir meniškumą. Nuotraukose atsispindi autentiška  giliai stagnuojančio to meto sovietinio socializmo aplinka ir detalės: nutriušę miestelių, kišlakų gatvės ir pastatai, rusiški parduotuvių užrašai, varganos transporto priemonės ir asiliukais raiti miestelių aksakalai. Su laikmečiu rezonuoja ir alpinistų apranga: kietos, tarsi skardinės  brezentinės striukės ir kelnės, grubūs sunkiasvoriai batai, kaustyti geležiniais „trikoniais“, sunkios virvės… Bet ne tai tada buvo svarbiausia, – alpinistams rūpėjo gamtos pakilios didybės akivaizdoje pajusti būties prasmę, pasigalynėti su stichija, „prisijaukinti“ debesyse plaukiojančius uolų bastionus, ledynų labirintus, kuriuos teks įveikti; juos užbūrė fantastiška kalnų didybė, nuo įkoptų viršūnių atsiveriantys panoraminiai Afganistano ir Pakistano Hindukušo vaizdai, jų sniegu žėrinčios  septyniakilometrės viršukalnės, nuo kurių, tada tarėme, gal jau galėtume matyti Pasaulio stogą – Himalajus ir patį Everestą! Ir žinoma, viso žygio troškimas ir leitmotyvas – įamžínti lietuviškus vardus, jais pažymint bevardes Pamyro kalnagūbrių karūnas… Tokių žygių į kalnus prasmę dar sustiprina tikėjimas, kuris kalnuose virsta žinojimu, kad nėra neįveikiamų kliūčių.

Viena parodos nuotrauka ekspedicijos atidarymo iškilmių rikiuotėn suvedė visus dešimt ekspedicijos dalyvių – geologą Kazį Monstvilą (ekspedicijos vadovas),  įvairių sričių inžinierius  – Romualdą Kęstutį Augūną, Boleslovą  Binkauską,  Juozapą Algimantą Krikštopaitį,  Augustą Kubilių, Stasį Migliną, Jaroslavą Okulič-Kazariną, Vilių Šaduikį, pianistą Aleksandrą Jurgelionį ir muzikologą Juozą Antanavičių.

 

Prof. dr. Juozas Antanavičius

Bernardinai.lt