2025 06 10 - 2025 08 30
visą dieną

Nuo birželio 10 dienos vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į naują parodą M. K. Čiurlionio namuose
Skambantis Čiurlionio Vilnius

            „…Paskutinis vakaras – nusprendėme sulaukti aušros ant Gedimino kalno. Vilnius vasaros naktį, Vilnius auštant stebėtas nuo Gedimino kalno! Tai buvo lyg jam sukurta. Ne veltui MKČ paveiksluose taip daug fantastingų miestų. Ir Vilnius tą naktį buvo lyg gražiausia pasaka.“
Sofija  Kymantaitė-Čiurlionienė

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, gyvenęs XX a. pradžioje, buvo gamtos vaikas. Jis dievino gimtosios Dzūkijos peizažą, iš natūros tapė Druskininkų apylinkes. Miškas, debesys, nakties dangus, jūra Čiurlioniui, kaip ir XIX a. romantikams, tebebuvo ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Miestai jam niekada neatrodė tokie artimi, nors paties Čiurlionio gyvenimas, dar 1895 m. išvykus į Varšuvą, buvo kupinas miestietiško gyvenimo ženklų. Jo eskizuose užfiksuotos ir didmiesčio gatvės, ir žmonės begarsiame kine. Miestas, pirmiausia kaip gatvių, interjerų vaizdeliai, vėliau kaip vizionieriško fantazavimo erdvė, Čiurlionio kūryboje atsirado labai anksti. Pirmasis piešinys, vaizduojantis miesto užeigą su žmonėmis, datuojamas 1898 metais.

M. K. Čiurlionio susietumas su Vilniumi prasidėjo 1906 m., kuomet jis laiške broliui Povilui rašė, kad nusprendė „visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Jis kartu su Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi rengė 1906 m. pabaigoje įvykusią Pirmąją lietuvių dailės parodą, į kurią atsiuntė 33 savo kūrinius. 1907 m. M. K. Čiurlionis atsikraustė gyventi į Vilnių ir aktyviai įsijungė į Vilniaus kultūrinio gyvenimo sūkurį. Čia jis ruošė choristus, įsijungė į diskusijas dėl „Tautos rūmų“ kūrimo, tapė, kūrė muziką, rengė II-ąją, III-ąją dailės parodas ir susipažino su savo būsimąja žmona – Sofija Kymantaite.

Čiurlionio nutapyti miestai – senoviniai, fantastiniai, dažniausiai be žmonių. Jie spinduliuoja spalvingas emocijas – romantiški ir švelnūs, gąsdinantys ir alsuojantys dieviškąja paslaptimi, užkerėti, fatališki. Tai amžinieji miestai – belaikiai ir tylūs, pasiduodantys tik šviesos ir tamsos kaitai.

Čiurlionio tapyboje  miestas dažnai matomas svajingai: išpuoštas auksiniais bokštais, nušviestas ryto gaisų. Filosofas Viačeslavas Ivanovas, Čiurlionio amžininkas, išgalvotus fantastinius lietuvių dailininko miestus pavadino Civitas Dei (Dievo miestais) ir apibūdino juos kaip „pagarbos ir maldos dangui“ pasaulį, perteiktą vaizduojant daugybę keistų bokštų. Tai tapybinė ir romantinė abstraktaus miesto vizija, susieta su tolimų šalių, egzotiškų kraštų, kuriuose, beje, lietuvių menininko niekada nebūta, įsivaizdavimu ir ilgesiu.

Kai kurie Čiurlionio miestų vaizdai yra šiek tiek bauginantys, netgi siurrealūs, pripildyti įvairių pasaulio religijų simbolių. Juose atsispindi lietuvių dailininkui buvęs artimas kultūrinis ir religinis sinkretizmas, toks populiarus XX a. pradžioje.

Miesto temą Čiurlionis atskleidė labai įdomiai ir savitai. Miesto motyvai, kaip ir gamta, jam tebebuvo neoromantinių ir simbolistinių vizijų šaltinis. Romantiko ir simbolisto genas neleido atsisakyti tapybinių vizijų ir filosofavimo architektūros vaizdiniais, todėl ir miestas jam – svajinga, paslaptinga arba bauginanti vieta, kurioje klajoja amžinybės dvasia.

Rasa Žukienė