2015 04 23 - 2015 06 03
0:00

M. Dobužinskis. Arkos Mėsinių gatvėje. 1906–1907

Šiais metais minime dviejų bendražygių, draugų ir didžiųjų Lietuvos šviesuolių, M. Dobužinskio ir M. K. Čiurlionio 140-uosius gimimo jubiliejus. M. K. Čiurlionio namai, bendradarbiaudami su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, rengia Mstislavo Dobužinskio ir, bendradarbiaudami su Lietuvos dailės muziejumi, pirmą kartą eksponuojamų Juozo Kamarausko darbų parodą.

–

XX a. pradžioje susitiko du menininkai – grafikas, tapytojas, scenografas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) ir kompozitorius, tapytojas, grafikas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Menininkai netrukus tapo gerais draugais. Dobužinskis vienas pirmųjų įvertino Čiurlionio originalumą, padėjo jam užmegzti ryšius su Peterburgo dailininkų ir muzikų draugijų nariais, kartu dalyvavo „Meno pasaulio“ ir Rusų dailininkų sąjungos rengtose parodose Peterburge ir Maskvoje.

Iš senos Lietuvos bajorų giminės kilęs M. Dobužinskis, pirmą kartą atvyko į Vilnių būdamas devynerių. 1888 –1895 m. mokėsi Vilniaus II berniukų gimnazijoje. 1895 – 1899 m. studijavo Peterburgo universiteto teisės fakultete. Baigęs meno studijas Miunchene 1902, Dobužinskis dažnai lankėsi mylimame Vilniuje, kuris jį traukė savo ramybe ir istorine praeitimi. Lietuvos sostinę dailininkas įamžino apie septyniasdešimtyje darbų. Žymiausi jų sutelkti „Vilniaus vaizdų“ cikle. Parodoje eksponuojami Dobužinskio sukurti Vilniaus vaizdai ir leidiniai apie Dobužinskį ir jo kūrybą.

–

Juozas Kamarauskas. Vilniaus miesto panorama

Miesto tema ir jos atspindžiai mene atsirado kartu su šia ypatinga urbanistine struktūra. XIX a. pabaigoje susiformavusią miesto kaip tobulo žmogaus kūrinio viziją architektas, dailininkas ir inžinierius Juozas Kamarauskas (1874 – 1946) išlaikė visą gyvenimą. Miesto romantizavimas ir idealizavimas, nulemtas politinės ir kultūrinės situacijos sąlygojo realistines dailininko vaizdavimo manieras. Susitelkęs ties dokumentinio pobūdžio veikla siekė techninio piešimo tobulumo, meniniam įprasminimui pasitelkdamas XIX a. antros pusės raiškos priemones.

J. Kamarausko sukurtas miestovaizdis tarsi nuotrauka dokumentui – perteikia maksimaliai tikslią istorinę informaciją ir nutyli kūrėjo vidinius išgyvenimus. Tai klasikinei dailei būdingas miesto kaip pagarbos verto žmogaus kūrinio traktavimas. Dailininko darbuose vaizduojama ilgaamžė, metų laikų, politinių jėgų, religinių ar socialinių permainų nekaičiama struktūra. Miestas kūriniuose nėra perkuriamas ar transformuojamas, objektyvus vaizdavimas suteikia jam didingumo, kelia pagarbą.

Nuo 1922 m. dailininkas gyveno Vilniuje, iki 1939 m. neturėjo nuolatinio darbo. Pragyvenimui užsidirbdavo atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijos bažnyčioms ir dvarams, darė įvairių statybų projektus, piešė plakatus (dažniausiai opozicinėms partijoms), buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo Vilniaus miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, pinigų banknotus, dirbo įvairiose įstaigose. Nuo 1939 m. dirbo Vilniaus vyr. inžinieriaus ir architekto valdyboje, 1940–1945 m. – įvairiose švietimo ir kultūros įstaigose Vilniuje. Pirmasis piešiniuose ir brėžiniuose ėmė fiksuoti kultūros paveldo objektus Lietuvoje.

J. Kamarauskas sukūrė apie 4000 grafikos ir tapybos darbų. Vieni svarbiausių – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio 40 gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai. Piešė Vilniaus, Kauno, Gardino, Trakų ir kitų pilių, miestų ir miestelių panoramas, senovės architektūros paminklus, taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklus, restauravo paveikslus.