2015 11 16
18:00 - 19:15

Vincas Grybas kala Vytauto pjedestala. V. Grybo memorialinio muziejaus Jurbarke archyvo nuotrauka.

“…skulptūros darbus aš dirbau kupinas noro padabinti Lietuvą” – Vincas Grybas.

Lapkričio 16 dieną (pirmadienį), 18 val. M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje įvyks muzikinis-literatūrinis vakaras, skirtas skulptoriaus-monumentalisto Vinco Grybo 125-osioms gimimo metinėms. Vakaro programą atliks pianistas Rokas Zubovas ir aktorius Dainius Svobonas.

Šiais metais minime lietuvių skulptoriaus, vieno ryškiausių mūsų paminklinės skulptūros kūrėjo Vinco Grybo (1890-1941) 125-ąsias gimimo metines.

Spalio 3 dieną renginyje Jurbarke, jo vardo memorialiniame muziejuje, buvo prisimintas V. Grybo gyvenimas ir kūryba. Dr. Marija Nijolė Tumėnienė apžvelgė skulptoriaus kūrybos reikšmę tarpukario laikotarpio Lietuvoje. Pianistas Rokas Zubovas ir aktorius Dainius Svobonas pristatė premjerinę muzikinę- literatūrinę programą, kurios metu pirmą kartą buvo paviešinti skulptoriaus rašyti laiškai giminėms, artimiesiems, o taip pat ir paminklų užsakovams, valdžios institucijoms. Prisimintos ir skulptoriaus atžalos, surengta anūkų bei proanūkių kūrybos paroda, atvykę jo brolio Juozo palikuonys iš JAV ir Australijos April Childs Kerr, Carol Childs ir Cliff Kerr skaitė pranešimą, surengė koncertą bei pristatė savo kūrybos parodą.

Vincas Grybas – vienintelis skulptorius, sugebėjęs projektuoti paminklą ne vien kaip dailininkas, bet ir kaip architektas. Jis puikiai išmanė skulptūros medžiagų savybes bei jos įgyvendinimo niuansus.

Skulptoriaus intensyvios kūrybos laikotarpis truko vos 10 metų – nuo S. Daukanto gipsinio modelio (1929 m.) iki Jono Jablonskio paminklo projekto (1939 m.). Visus savo paminklus jis sukūrė gyvendamas Jurbarke, kur buvusioje kunigaikščio I. Vasilčikovo dvaro kalvėje buvo įsikūręs skulptūros dirbtuves. Čia ir gimė jo didžiosios skulptūros paminklams S. Daukanto Papilėje (1930 m.), kunigaikščio Vytauto Jurbarkui (1930 m.), skulptūros Kauno Vytauto paminklui (1931 m.), „Žemaičio“ Raseiniuose (1933 m.), P. Vileišio Pasvalyje (1934 m.), V. Kudirkos Naumiestyje (1934 m.), 6 Sintautų bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūros (1936–1937 m.).

Grybas buvo gavęs nemažai pasiūlymų kurti paminklus, bet ne į visus atsiliepdavo. Daug projektų, prie kurių jis plušėdavo ilgai ir atsakingai, taip ir liko neįgyvendinti. Keletas jų – tai paminklo projektas nežinomam knygnešiui (1929 m.), Vytauto sarkofago projektas (1930 m.), Zanavykų knygnešių muziejaus projektas (1931 m.), Kavarsko bažnyčios didžiojo altoriaus projektas (1930-1931 m.), Motiejaus Valančiaus projektas (1933 -1935 m.), Jono Jablonskio Marijampolėje projektas (1937 -1939 m.), paminklo kovai su Bermontu Radviliškyje atminti projektas (1938 m.), Paminklas Lietuvos savanoriui Nemunaityje (1939 m.), Birutės ir Kęstučio paminklo Palangoje projektas (1937 m.), daktaro Domininko Bukanto Zarasuose paminklas (1941 m.).

Faktinės žinios apie Grybo gyvenimą yra negausios. Kadangi jis kūrė paminklus ir parodose beveik nedalyvavo, jam gyvam esant informacijos apie skulptorių nebuvo nei straipsniuose, nei kataloguose. Jei kokia žinutė ir atsirasdavo, tai tik informacija apie kokio nors paminklo atidengimo iškilmes, kuriose būdavo paminima paminklo autoriaus pavardė, ir tai – ne visada. Pagrindinis V. Grybo gyvenimo ir asmenybės pažinimo šaltinis yra jo laiškai. Daugiausia jų rašyti Petrui Rimšai ir giminėms, o ypač Amerikoje gyvenusiam broliui Juozui. Būtent laiškuose atsispindi kūrėjo gyvenimas, studijos, darbas, jį supantys žmonės, atskleidžiami jausmai ir troškimai, nusivylimas, patirtis ir išmanymas.
Grybas studijavo Paryžiuje, kai šis miestas buvo pasaulio meno sostinė. Jo skulptūros profesorius – vienas iškiliausių prancūzų skulptorių Emilis Antuanas Burdelis (Emile Antoine Bourdelle). Grįžęs po studijų, V. Grybas negavo vietos Kauno meno mokykloje. Netekęs galimybės savo žinias ir patirtį perduoti studentams, jis pasitraukė į atokų provincijos miestą Jurbarką, kur, manė, apsistos tik laikinai. Tačiau įsitraukęs į intensyvią kūrybą, šiame mieste liko iki pat tragiškos savo gyvenimo pabaigos. Gyveno kukliai, kaimietiškai: augino sodą, laikė bites, turėjo žemės sklypą ir su žmona šeimininkavo taip, kaip buvo įprasta valstiečio ūkyje. Retsykiais susieidavo su tais, su kuriais buvo pažįstami nuo studijų Kaune laikų: Šlapeliu, Kalpoku, Žmuidzinavičium, Zikaru, Galdiku, Puzinu, Buraču, Antiniu, Mikėnu, o daugiausia – su Rimša. Grybo kasdienybė buvo didžiulis ir įtemptas darbas. Prie lipdomų paminklų jis praleisdavo po 14-16 valandų per parą. Dažnai dar nespėjęs užbaigti vieno darbo, jau imdavosi projektuoti kitą. Ir mene, ir gyvenime jis ėjo tiesiai, turėdamas savo tikslą ir idealą.