Vasario 16-oji – laisvės, kūrybos ir vizijų diena, primenanti mūsų bendruomeniškumo bei tikėjimo savo kultūra svarbą. Pasaulio tvėrimosi idėja nuolat lydėjo ir M. K. Čiurlionio kūrybą. Tai itin ryškiai atsiskleidžia cikle „Pasaulio sutvėrimas“, apie kurį jis savo laiške rašė:

„Turiu sumanymą jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu naujų minčių. Tai pasaulio sutvėrimas, tiktai ne mūsojo pagal Bibliją, o kažkokio kitokio pasaulio – fantastinio.“  (Laiškas P. Čiurlioniui, Druskininkai, 1905 m. balandžio 28 (?) d.)

Koks buvo Čiurlionio pasaulis? Kviečiame užsukti į M. K. Čiurlionio namus.

PASAULIO SUTVĖRIMAS. 13 PAVEIKSLŲ CIKLAS.

Viena iš M. K. Čiurlionio interesų sričių buvo kosmologija ir religijotyra –  jis domėjosi senovės Rytų religijomis (indų, egiptiečių, semitų ir kt.), skaitė Bibliją. Tuo pat metu gilinosi į mokslines P. Laplaso ir I. Kanto teorijas apie visatos sandarą, jos susikūrimą ir vystymąsi.

„Pasaulio sutvėrimo“ ištakos yra labai įvairios. Kai kurie paveikslai siejasi su krikščioniškąja tvėrimo versija, kiti su jau minėtomis mokslinėmis kosmogonijos teorijomis, dar kiti vaizduoja jau susitvėrusios planetos tobulėjimą, susijusį su gyvybės evoliucijos teorijomis. Tuo pat metu nė viename paveiksle negalime rasti kokių nors tiesioginių šaltinių užuominų. Viskas yra susintetinta ir tampa dailininko fantazijos vaisiumi.

Svarbus yra cikliškumo aspektas – kiekvieno paveikslo prasmę atskleidžia ciklo visuma. Visi paveikslai yra susiję prasmės, kolorito, kompozicijos atžvilgiu.

Cikle galima išskirti dvi dalis – kosminę (visatos kūrimosi) ir gyvybės atsiradimo bei vystymosi susikūrusioje planetoje.

Antrosios ciklo dalies paveiksluose matomas perėjimas nuo paprasčiausių vandens augmenijos formų (VI pav.), pačių pirmųjų sausumos augalų (VII pav.) iki tobulesnių augmenijos formų – lotosų (VIII pav.), kadaise gyvavusių milžiniškų miškų (IX, X pav.) bei povandeninio pasaulio harmonijos (XII pav.).