2020 06 01 - 2020 08 28
9:00 - 14:00


„Materialūs dalykai nei atima, nei prideda prie Visatos. Tik mes galime prasmę pridėti arba atimti iš Visatos. Tai yra stebuklinga jėga…“ – Jūris Čiurlionis.

Dailininkas Jūris Čiurlionis

TAPYBA NUO BIČIULIŲ SIENŲ

„Durys į draugo namus #2“ (Entrance to a friend‘s House #2)  (1992)

„Kieno šie miškai“ (Whose Woods are These) (1987-88)

„Mergina ir žirgas“ (Chestnut Mare) (1988)

„Mano stalas“ (My Table) (1992).

„Jeruzalė“ (Jerusalem) (2012)

„Bernardinai“ (Bernardines) (2014)

Dailininkas Jūris Čiurlionis gimė, augo ir gyvena Klivlande, Ohio (JAV). Jis yra antrasis vaikas Vytenio Čiurlionio ir Liudos Liudžiūtės šeimoje. Vytenis Čiurlionis, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jaunesniojo brolio Jono Čiurlionio sūnus, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas po antrojo pasaulinio karo. Klivlande šeima pradžioje apsistojo pas antros eilės dėdę Tomą Curlanį, kurio tėvas Mykolas (Leonardas) Čiurlionis su Vytenio seneliu Konstantinu turėjo tą patį tėvą, bet skirtingas mamas. Pristatydami vieną iš šiandien po pasaulį išsklidusių kuriančių Čiurlionio giminės atstovų, Čiurlionio namai šia paroda pradeda ciklą „Čiurlionio gentis šiandien“ (#ČiurlionioGentis).

Jūris Čiurlionis

Jūrio Čiurlionio kūrybą sudaro trys pagrindinės saviraiškos kryptys. Pradėjęs savo kūrybinį kelią kaip tapytojas, jis 1980 – 1990 metais aktyviai dalyvavo grupinėse parodose JAV, o taip pat jo tapybos darbai buvo eksponuojami Brazilijoje (San Paulas, tarptautinis centras, 1986), ir Prancūzijoje (Paryžius, Tarptautinis meno centas, 1986). Kiek vėliau dailininkas pradėjo kurti savitą meno formą, paties pakrikštytą „Žynio lazdomis“. Kiekvienas iš šių Jūrio sukurtų meno objektų – tai atskira istorija, simboliais ir prasmėmis prisodrintas pasakojimas, sukurtas iš natūralaus ar apdirbto medžio gabalo ir „atrastų objektų“. Dažna jų užbaigta tapybiniais štrichais. „Žynio lazdos“ buvo eksponuojamos Vilniuje 1997 metais. Apie jas dailininkas atsiliepia taip: „Žynio lazdos“ nepavers švino į auksą, ir nėra jokios garantijos, kad jos nuves į ekstazės pagautą praregėjimą. Bet gal jos gali padėti nors truputį. „Žynio lazdų“ paskirtis, jeigu jos iš viso turi paskirtį, ir yra padėti asmenybei atsistoti ant savojo vienintelio slenksčio, analizuoti ir kritiškai nagrinėti Pasaulį, tuo būdu suvokiant savo gyvenimo ir Visatos prasmę“.

Trečioji Jūrio kūrybos erdvė – tai abstrakčios mozaikos. Medžiaga kūrybai čia dažniausiai tampa keraminės plytelės, bet mozaikas dailininkas kuria ir iš medžio gabaliukų, ar kitų medžiagų kurių faktūrinės savybės leidžia formuoti spalvą, liniją ir plokštumą. Ši saviraiškos forma išaugo iš kasdienės Jūrio veiklos: dirbdamas dailidės darbą, vykdydamas įvairius interjero užsakymus, jis spontaniškai pradėjo naudoti sudužusias keramines plyteles vonios kambario ar virtuvės unikalaus kūrybinio sprendimo įgyvendinimui, o tai peraugo į grynai meninius ieškojimus. Jūris šią kūrybos formą lygina su tuo, kas Hindi kultūroje vadinama „Šivos šokiu“ – sunaikinimas ir kūryba: „daužau plyteles plaktuku, metu jas aukštyn į orą, kad skiltų krisdamos ant betono, ir tada greitai lipdau ant lakšto arba sienos. Neįmanoma sunaikint – visuomet kuriasi kūrinys“.

Jūris Čiurlionis su bičiuliu

Jūrio Čiurlionio tapybos paroda „Tapyba nuo bičiulių sienų“ sudaryta iš Lietuvoje esančių dailininko paveikslų, kuriuos iš savo kolekcijų maloniai paskolino Lietuvoje gyvenantys jo bičiuliai ir giminaičiai. Parodoje eksponuojami šeši tapybos darbai. Keturi iš jų sukurti ankstyvuoju dailininko kūrybos laikotarpiu, o „Jeruzalė“ ir „Bernardinai“ yra pastarojo dešimtmečio darbai.  

Kalbėdamas apie savo kūrybą, Jūris prasitaria, kad jo pagrindinis tapybos mokytojas, Walter Swyredenko, tapęs figuratyvines kompozicijas ekspresionistine maniera:

„mokino tapyti intensyviai, dirbant spalvomis visoje drobėje tuo pačiu metu, tada figūra iš drobės iškyla natūraliai, organiškai ir dvasiškai teisingai. Aš jo mąstymą priėmiau nuoširdžiai, bet nuėjau kitu keliu, nes domėjausi labiau spalvų santykiais, abstraktu, klasikiniais tapybos metodais. Walter kovoja su drobe, plačiai į visą drobę deda spalvas, kol nauja figūra iškyla. Mano pagrindas toks pats, bet dirbu lėčiau, mažiau kovoju, labiau seku Hėgelio dialektika: žodžiai prasiveržia spalvomis. Įvairios spalvos dedamos, kad prieštarautų viena kitai, naudojant labai plonus sluoksnius, permatomas spalvas, aš arba paaukštinu spalvos laipsnį, arba ją paneigiu.  Man geriausia tapyba nėra ta, kuri baigiasi susitaikymu: vaza ant stalo su gėlėmis ir užuolaida, kur visos spalvos suderintos meistriškai. Geriausia tapyba man baigiasi „pilnu vaizdu“, ar geštaltu. Tapyba, kurioje tebėra koks nors subjektas, kuris visiškai skiriasi nuo visos drobės.

Kurdamas, mažiausiai ieškau tikslo, daugiausiai ieškau jausmo, kad liktų kitam. Dažnai galvoju, kad aš diletantas, mėgėjas, o ne tikras menininkas. Gal čia mano amatas kaltas. Remontus dariau, ryšį turėjau su įdomiu architektu, įdomių buvo projektų, įdomūs klientai, kartais klientai pirkdavo ir mano tapybą. Gyvenimas neprivertė manęs augti vienoje dirvoje. Kaip džiugus kolibris, man visur buvo kūrybingas gyvenimas.“

Paroda veiks nuo birželio 1 d. – visą vasarą.

 

Svarbi informacija LANKYTOJAMS:

Kviečiame užeiti į Čiurlionio namus su burną ir nosį dengiančia apsaugos priemone. Saugodami Jūsų ir savo sveikatą, mes į parodą įleidžiame tik po vieną lankytojų grupę ir po kiekvieno apsilankymo dezinfekuojame liestus paviršius.

Todėl atsiprašome, jeigu Jums tenka palaukti.