MKČ. Miestas. Popierius, tempera, guašas. 1908
Trečiasis, ciklo „Čiurlionio Vilniaus istorijos”, fragmentas, pasakoja apie Čiurlionio meilę Vilniaus miestui ir Čiurlionio muziką, kupiną žavingos jėgos, leidžiančios pamiršti realų gyvenimą.
Levas Antokolskis, atsiminimai apie MKČ, pirmą kartą spausdinta dienraštyje „Sieverno Zapadnyj Golos“ (Nr. 1655):
„...Jis buvo savotiškai pamaldus, mylėjo bažnyčios įspūdį prieblindom, mylėjo Vilnių, jo kreivas gatveles, kur taip pavirku apsimąstyti savo dvasios gyvenimą, mylėjo šventraštį ir atmintinai skaitė ilgokas ištraukas iš pranašų, kuriuos jisai didžiausiai gerbęs ir mylėjęs.
Atsimenu vieną rudens vakarą, kuomet apsilankiau jo mažučiame kambaryje Andrejaus gatvėje, kuriame nebuvo nieko kito, tik pianinas, gaidų rankraščių krūva ir sausos rudens medžių šakutės, iškabinėtos po sienas. Jisai buvo tenai visai vienas su savo genialiaisiais sumanymais, jo muzikos garsai stebino savo atjaustuoju griaudumu, kaip juodi, aštrūs sparnai, kur perkerta orą jo paveiksle „Ilgėjimas”.
A. Žmuidzinavičius. Žiupsnelis atsiminimų. Kn.: M. K. Čiurlionis, 1938:
„Atmenu vieną tokį vakarą: po vakarienės ir entuziastingų kalbų įvairiais svarbiais klausimais, kur Čiurlionis visada švelniai ir įtikinančiai reikšdavo savo labai originalias mintis, jis pagaliau sėdo prie pianino. Visi nutilome. Skambinti pradėjo mums jau maždaug žinomus kūrinius, bet toliau jau nieks nebežinojo, ką jis skambino. Jo muzika rodė vis daugiau žavingos jėgos, kuri privertė mus visai užmiršti realų gyvenimą. (...) Ir kai jis baigė, visi ilgai dar sėdėjome užkerėti, rodos, negalėdami nei žodžio tarti, nei pasijudinti“
//
Lev Antokolski, Memoirs of MKČ, first published in the daily “Sieverno Zapadnyj Golos” (No. 1655):
“... He was pious, loved the feeling inside the church in twilight, loved Vilnius, its crooked streets, where one can concentrate on reflections of one’s life and spirit, loved the scripture and could quote from memory long passages from the prophets, whom he respected and loved the most.
I remember one autumn evening when I visited his little room on Andreyev street, where there was nothing but a piano, a bunch of music manuscripts, and dry branches of autumnal trees hanged on the walls. He was all alone there with his ingenious ideas, the sounds of his music surprising with his emphatic feeling resembling black, sharp wings, that are cutting the air in his painting “Longing”.
A. Žmuidzinavičius. A pinch of memories, in M. K. Čiurlionis, 1938
“I remember one such evening: after dinner and enthusiastic conversations on various important issues, where Čiurlionis always expressed his very original thoughts gently and convincingly, he finally sat down at the piano. We all fell silent. He started playing pieces that were already familiar to us, but later on no one knew what he was playing. His music contained an increasingly fascinating force that made us forget real life altogether. (...) And when he finished, we all sat for a long time in total enchantment, unable to utter a word or to move.”
Mūsų veiklą taip pat galite sekti / Connect with us::
Facebook | Instragram | Youtube | ČNaujienlaiškis
Kiti susiję straipsniai:
Čiurlionio Vilniaus istorijos | „Ir Vilnius tą naktį buvo lyg gražiausia pasaka“
Čiurlionio Vilniaus Istorijos | „Kartok, Čiurlionie, be nustojimo tas dainas“
Čiurlionio Vilniaus istorijos | „Čiurlionies paveikslai nepaprasti”
