Jadvygos Čiurlionytės prisiminimai apie M. K. Čiurlionį.

Taigi tą pavasarį, prieš Velykas, laukėm visų keturių parvažiuojant. Kai jau buvo visa ko šventėms prikepta ir pasiruošta ir kai Valė atbėgo su linksma žinia, kad gandras jau parskrido ir stovi ant vienos kojos lizde, atėjo iš Varšuvos laiškas. Tėvas užsidėjo akinius, atplėšė voką ir... susiraukė. Konstantinas rašė, kad visi keturi broliukai nutarė šį kartą šventėms namo nevažiuoti, o daugiau padirbėti ir pasimokyti, – tai vasaros atostogos būsiančios linksmesnės. Ir dar daug visokių juokų prirašė, linksmai visus pasveikino, linkėdamas skaniai valgyti Velykų pyragus. Dėl to laiško labiausiai nusiminė motina.

–  Tai kas dabar tuos pyragus valgys? – sušuko ji ir atsisėdo, beviltiškai nuleidusi rankas.

Bet ši nuotaika neilgai truko. Jos veidas staiga nušvito, ir ji tyliai pakuždėjo:

–  Na, palaukit, dar pamatysim, kaip bus.

Tėvai suprato, kodėl vaikai neparvyko šventėms – pinigų trūko. Jie žinojo, kad Kastuko uždarbiai nedideli – iš privačių pamokų nepraturtėsi. Taupumo sumetimais, matyt, visi ir nusprendė pasilikti šventėms Varšuvoje.

Liūdnos buvo Velykos. Namie likome Jonukas, Valė, aš ir vyriausioji sesuo Juzė. Vaikai kaip vaikai, bet tėvai visai nelinksmi vaikščiojo. Mama per šventes stoviniavo prie vartelių, su ilgesiu žiūrėdama į gatvę, ir, kai pasirodydavo gatvėje katras iš brolių draugų, pasišaukusi nusivesdavo prie Velykų stalo pasivaišinti.

Trečią Velykų dieną mama nuo pat ryto triūsė tame kambarėlyje, kur buvo šventinis stalas. Paprastai jį rengdavome Kastuko dirbtuvėlėje. Per pietus ji, sėsdama už stalo, tvirtai ir ryžtingai pasakė:

–  Aš važiuoju į Varšuvą vaikų aplankyti. – Tyla. – Susitaupiau penkis rublius, laikiau juos Petriukui naujiems drabužėliams, bet tiek to. Važiuoju! – pridūrė mama.

Prikrovus lagaminą pyragų, kumpio ir kitų gėrybių, motina išvyko į „didelę kelionę“. Tais laikais keliauti traukiniu nebuvo taip paprasta, o dar į tokį didelį miestą, kaip Varšuva. Visa ko pakeliui pasitaiko, visokių žmonių gali sutikti. Todėl pinigus reikia įsisiūti į palaidinės pamušalą, daiktus laikyti čia pat prie savęs ir su niekuo traukinyje nekalbėti. Ypač su vyriškiais – visokių žmonių esama. Ir svarbiausia, nepamesti bilieto. Visa tai mama, išrengdama vaikus į kelionę, smulkiai ir pakartotinai išdėstydavo. Tačiau pati, kaip vėliau matysime, nebuvo tokia atsargi.

Traukinyje motina susipažino su kažkokiu „ponu“, kuris, užuot nukniaukęs jos lagaminą ir pabėgęs artimiausioje stotyje, pasirodė esąs visai padorus žmogus ir daug jai kelionėje padėjo. Kur ten tylėsi, kai toks malonus žmogus taip gyvai susidomėjęs klausinėja apie visus keturis sūnus, besimokančius tolimame mieste. Kaip nepasigirsi, nepasididžiuosi pačiu vyriausiuoju, kuris lyg tėvas rūpinasi jaunesniaisiais, norėdamas juos ant kojų pastatyti. Besikalbant paaiškėjo, kad bendrakeleivis yra varšuvietis ir ne tik žino gatvę, kurioje vaikai gyvena, bet ir tą namą.

Atvažiavus į Varšuvą, motina stotyje ketino atsisveikinti su bendrakeleiviu, bet jis nė klausyti nenorėjo. Išnešęs jos lagaminą, pasamdė vežiką ir sėdo šalia mamos. Mama truputį sunerimo: „Dievaži, gal ir per daug atvira buvau su nepažįstamuoju; nežinia, kodėl jis kartu važiuoja, ir pagaliau nežinia, kur nuveš.“ Bet, išgirdusi teisingą adresą, kurį nepažįstamasis šūktelėjo vežikui, mama nusiramino. Privažiavus prie namų, kai durininkas paklausė, pas ką jie einą, nepažįstamasis trumpai atsakė:

– Nagi pas keturis broliukus.

Durininkas nusišypsojęs ir pasakęs:

– Turbūt, mamytė.

Pasirodo, lagaminą reikėjo nešti į trečią ar ketvirtą aukštą. Nunešęs jį, gerasis palydovas negalėjo atsisakyti malonumo pamatyti, kaip vaikai apsidžiaugs tokia staigmena – motutės apsilankymu. Jau užlipus ir įėjus į koridorių, pasigirdo fortepijonu skambinama gama. Motinos širdis suvirpėjo: „Tai čia, tai tikrai čia“, – kuždėjo ji, priėjus prie vienų iš daugelio koridoriaus durų. Bendrakeleivis pabeldė, bet niekas neatsakė, o gama bėgo klavišais toliau. Tada nepažįstamasis smogė keliu į duris, pats nekantrumu nesitverdamas. Gama nutilo, durys plačiai atsivėrė, ir ant slenksčio pasirodė 13–14 metų berniukas – Petriukas. Jis iš nustebimo ir džiaugsmo negalėjo nė žodžio pratarti. Nepažįstamasis sušuko:

– Vaikai, atvežiau jums mamytę. Na, tai džiaukitės! – ir, nuoširdžiai su mama atsisveikinęs, nubėgo laiptais žemyn.

Buvo 11 valanda ryto, ir visi vaikai, išskyrus Petrą, buvo išėję. Kastukas bėgo iš namų į namus duodamas privačias pamokas. Povilas kažkur išėjęs. Stasys – mokykloje, o jauniausiasis, pasilikęs namie, rengė pamokas ir skambino. Pasipylė klausimai – viską, viską ir apie visus motinai reikia žinoti. Tad sužinojo, kad Stasys turi vieną dvejetą, todėl jam reikia daug mokytis, kad išsitaisytų. Povilas mėgstąs iš ryto ilgiau pamiegoti. O Kastukas – jis bėga ir bėga, ir visada užsiėmęs. Vakarais draugų susirenka – kalba, ginčijasi, skambina, – įdomu.

Prasidėjo lagamino kraustymas. Povilui sugrįžus, buvo susitarta padaryti Kastukui staigmeną – paslėpti mamą už užuolaidos. Taip ir padarė. Vos tik Kastukas įžengė į kambarį, broliai sušuko:

– Siuntinys iš Druskininkų, va, žiūrėk, visas kumpis, sūris, pyragai!

Tačiau Kastukas, apžvelgęs lagaminą, tuojau suprato:

– Na, pasakokit sveiki, o aš žinau, kas tą „siuntinį“ atvežė, – ir, pakėlęs užuolaidą, rado pasislėpusią mamą.

Triukšmingas pasisveikinimas, klausimai, pasakojimai: „O kaip tėvelis, kaip vaikai, kaip Velykos praėjo? Ar jau išarė bulvėms daržą, ar gandras parskrido, ar tėvas pradėjo žuvauti?“ ir t.t.

Kastukas tuojau supažindino mamą su namų tvarka. Jie turėjo labai gerą bičiulį – šveicorių, kuris juos, rudenį atvažiavusius, aprūpino čiužiniais ir lovomis, buvo visada jiems palankus ir draugiškas. Tad šis šveicorius, anot mamos, geraširdiškai šypsodavosi ir mamai pro šalį einant.

Namie visi keturi broliai buvo pasiskirstę pareigomis. Vyriausias – Kastukas – šeimininkas: nuo ryto vaikščiodavo po miestą, duodamas pamokas. Apie pietus sugrįžęs, jis sėsdavo prie molberto. Povilas – mąstytojas filosofas – ėjo kambarinės pareigas, be to, laisvalaikiu mėgdavo sėdėti prie lango, stebėti gatvėje praeivius ir mintimis pasinerti į visokias gyvenimo problemas. Stasys buvo virėjas. Šioje srityje, anot Kastuko, jis pasižymėjo ypatingomis kvalifikacijomis. Viena iš jų – pilant į primusą žibalą, perpilti per kraštus ir tuo pačiu paskleisti kambaryje neapsakomai biaurų žibalo kvapą. Atsimenu, kaip Kastukas Druskininkuose pasakojo apie Stasio virėjavimą.

– Sėdžiu, tapau, – sako Kastukas, – ir girdžiu įprastą Stasio ilgai tęsiamą atodūsį: „U-jeeei!“ ir žinau, kad jau ant stalo žibalo klanas. Ir taip diena iš dienos.

Ir dar Kastukas pasakojo apie garsųjį buljoną su ryžiais, kai Stasys supylė į buljoną visą svarą ryžių ir kai verdant pradėjo ryžiai tirštėti ir lipti lauk iš puodo, o visi keturi broliai apstoję graibė šaukštais iš puodo ryžius. Teko vietoje buljono valgyti košę. Taigi toks virėjas buvo Stasys.

Petriukui atiteko pasiuntinio pareigos. Apačioje, tame pačiame name, buvo didžiulė mėsos ir dešrų parduotuvė. Šios parduotuvės vitrinos langą kažkodėl puošė didelis Bieloviežo girios stumbro paveikslas. Tad Petriukas dažnai girdėdavo Kastuko įsakymą: „Bėk, patampyk stumbrą už uodegos ir parnešk šviežių sardelių!“ Petriukas į tai atsakydavo suprantančia šypsena ir žaibo greitumu nuriedėdavo žemyn, nes sardelės, jo manymu, nors ir iš po stumbro uodegos, buvo labai skanios.

Motinai atvažiavus, tuojau pasklido draugų tarpe žinia, ir vakare prisirinko pilnas kambarys. Triukšmingai linksminantis, bematant buvo sudorota beveik pusė „siuntinio“, o kumpis – lietuviškas kumpis! – susilaukė tokio pasisekimo, kad net vienas Kastuko draugas čia pat sukūrė odę „Lietuviškam kumpiui“ ir iškilmingai ją padeklamavo.

Daug pasakojo parvažiavus motina ir buvo kiek liūdna. Pasakojo, kad Kastukas nuo pat ryto pėsčias išvaikščioja Varšuvą skersai ir išilgai, skubėdamas į pamokas. Atlyginimas už pamokas beveik vienintelė materialinė bazė, iš kurios šiaip taip pragyvena visi keturi broliai. Pasakojo taip pat, jog, Kastukui miegant, apžiūrėjo jo garderobą ir pamatė, kad batų paduose tokios didelės skylės, sulig „rublio didumo“. Tad, su šveicorium susitarus, ji surado batsiuvį, kuris uždėjo puspadžius. Kastukas, atsikėlęs ir kiek paniurzgėjęs, kad „mama tokia klastinga“, vis dėlto apsidžiaugė, kai šveicorius po poros valandų atnešė suremontuotus ir dailiai nušveistus batus. Man ir sesutei Valei brolis atsiuntė labai gražaus perkelio suknelėms. Atsimenu, kad vienas buvo rausvas langeliais, o kitas tamsiai mėlynas, pasagėlėmis nusėtas. Mama stebėjosi, kad pas vaikus visada linksma. Vakarais ateina draugai ir kelia triukšmą, tiek daug ginčų, juoko, sąmojo, o Kastukas – „jūs žinote, koks jis“, – baigė mama.

Vis dėlto, atsimenu motina susirūpinusi ilgai kažką su tėvu tarėsi, ir, berods, buvo nuspręsta Petriuko ateinančiais metais nebeleisti į Varšuvą. Tegu mokosi tuo tarpu namie.