Štai ir baigėsi lygiai prieš septynias dienas prasidėjusi M. K. Čiurlionio kelio kultūrinės topografijos savaitė „Čiurlionio Lietuva“. Šis kelias – tai pirmasis Lietuvoje sertifikuotas kultūros kelias, jungiantis septynis M. K. Čiurlionio kūrybą ir gyvenimą menančius miestus ir juose esančius artefaktus.
Šiemet į šią įspūdžių kupiną kelionę leidomės trise – Aš, Livija Krivickaitė, pianistas Rokas Zubovas ir aktorė Vaiva Kvedaravičiūtė. Mūsų parengtoje teatralizuotoje kompozicijoje „Juntu tave tyliai ateinant“ žiūrovams skambėjo M. K. Čiurlionio muzika ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės žodinė kūryba bei atsiminimai apie mylimąjį Konstantiną, nušvietę jų bendro gyvenimo kelią ir kiekvieną juodu jungiantį miestą.
Tačiau leisdamiesi į M. K. Čiurlionio kelią nusprendėme, jog ne tik atliksime savo programą, bet ir pilnai išbandysime šio kelio privalumus – aplankysime kiek įmanoma daugiau Čiurlionį žyminčių vietų bei paminklų, susitiksime su kuo daugiau jo kūrybą skleidžiančių žmonių!
Savaitė prasidėjo Varėnoje. Po pasirodymo Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje ir labai prasmingo pokalbio su vietiniais M. K. Čiurlionio kelio partneriais, skubėjome prie senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, kurios šventoriuje stovėjusiame name 1875 m. ir gimė Mikalojus Konstantinas. Šią vietą žymi dailus paminklas, o jame – iš tolo šviečianti maža švieselė, tarsi neužgęstanti Konstantino dvaselė. Pati bažnyčia buvo statoma siekiant atspindėti tą Čiurlionio dvasią, todėl jos viduje akys raibsta „Čiurlioniškumu“. Išvažiavome pakerėti tiek šio miesto žmonėmis, tiek meile ir noru rūpintis Čiurlionio atminimu.
Sekanti stotelė – Druskininkai. Turbūt kiekvienas save gerbiantis Lietuvis žino, jog šis miestas – bene labiausiai susijęs su Čiurlioniu. Aplankėme gražiuosius jo tėvelių namus – dabar M. K. Čiurlionio namus–muziejų, pasiklausėme ten vedamos šiltos ekskursijos apie Mikalojaus Konstantino tėvelius, apžiūrėjome menininko teptukus, asmeninius daiktus, visą miestą puošiančius molbertus su paveikslais, ir prisisėmę Druskininkų šilumos keliavome toliau.
Trečiasis miestas – Vilnius. Renginys vyko M. K. Čiurlionio namuose, kur Čiurlionis gyveno grįžęs iš Varšuvos, kur vyko jo pasimatymai su panele Sofija ir daug kitų svarbių dalykų. Kadangi Vilniuje sunku rasti vietą, kur Čiurlionis nebūtų palikęs savo ženklo, o M. K. Čiurlionio namai, man ir taip tapę antraisiais, nesuspėjame apsilankyti visuose kelio partnerių organizuojamuose renginiuose. Labiausiai gaila, kad nepavyko „tilpti“ į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuojamą ekskursiją po Čiurlionio ir Sofijos Vilniaus vietas, bet žiūrovų susidomėjimas čia kalba pats už save – ši ekskursija pažymėjo visas svarbiausias Čiurlionio vietas Vilniuje, ir neabejoju, žiūrovai gavo nepamirštamą dovaną. M. K. Čiurlionio namų rūsyje fotografuojamės šalia Konstantino – nuotrauka labai patinka.
Ketvirtadienį skubėjome į Kauną – čia mūsų laukė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir pono Čiurlionio paveikslų originalai. Saugodami juos per savo renginį, net nedegame scenografijai naudojamų žvakių – tokia didelė atsakomybė ir pagarba Čiurlionio palikimą, kaip savo artimą, prižiūrintiems kolegoms. Renginyje svečiuojasi Dalia Palukaitienė – pati Sofijos ir Čiurlionio anūkė! Daug džiaugsmo, šilumos ir ateities planų. Apžiūrėję Konstantino paveikslus suspėjame nusifotografuoti su „Žinia“ – viskas labai prasminga, nes ir patys toliau nešame „Čiurlionio žinią“.
Savaitgalį patraukėme į Žemaitiją, o pirmoji jos stotelė – Rietavas. Čia Čiurlionis lankėsi ir muzikavo, čia buvo atliekami vieni pirmųjų jo kūrinių. Pasirodome buvusioje Oginskių karietinėje, dabar čia – Rietavo kultūros centras. Apžiūrime šalia jo esantį Malūnų tvenkinį ir muzikantų salas, kuriose su dvaro orkestru muzikavo ir mūsų Konstantinas. Esame pritrenkti Nerijaus Jasinsko ir Vyto Rutkausko pasakojimų apie Čiurlionį ir kitus didžius to meto kūrėjus. Vėliau labai įsimintinas pokalbis su vietiniais šviesuoliais apie kultūrą, Čiurlionį ir amžiną tobulybės ilgesį. Esame pakviesti pasivaikščioti po Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kur Vytas Rutkauskas pasakoja apie garsųjį jos sietyną, kuriame 1892 m. Velykų rytą, pirmą kartą Lietuvoje viešai sužiba elektra. To liudininkas buvo ir Čiurlionis.
Į Plungę važiuojame su dideliais norais – aplankyti Plungės dvaro sodybą – dabar Žemaičių dailės muziejų, kur Čiurlionis mokėsi ir grojo orkestre, rūmų tvenkiniuose slapčia gaudė žuvį, o vėliau parke vaikštinėjo su sužadėtine Sofija. Pamatyti senosios klebonijos pastatą, kuriame sužadėtiniai leido 1908 ir 1909 metų vasaras, Čiurlionis čia nutapė nemažai paveikslų ir ant šios klebonijos laiptukų daryta garsioji jų nuotrauka – būtinai reikia ten pasėdėti. Viskas pavyksta, kaip sumanyta! Ir dar daugiau – Žemaičių dailės muziejuje saugomas pianinas, kuriuo grojo Čiurlionis. Ir čia nutinka istorinė akimirka – po beveik 120 metų prie šio pianino klavišų liečiasi ir juo skambina jo proanūkis Rokas Zubovas. Renginys pavyksta puikiai, su džiaugsmu keliaujame toliau.
Sekmadienis – paskutinė savaitės diena, kurią pasitinkame Palangoje. Čia pasirodome Palangos gintaro muziejuje, grožimės jo parku, kuriame ilgais pasivaikščiojimais atostogų metu mėgavosi Sofija ir Konstantinas, išdidžiai praeiname meilės alėją ir Palangos tiltą – kaip minėtieji sužadėtiniai. Gintaro muziejuje liekame maloniai nustebinti Julijos Dzimidienės paskaitos, kurioje subtiliai sugretinami Čiurlionio ir Vydūno kūrybos ir dvasios pasauliai. Palangoje taip pat išlikęs namas, kuriame gyveno Sofija – ant jo ir atminimo lenta. Tiesa, jo pamatyti nebėra laiko – skubame ruoštis. Tačiau prie rūmų mus maloniai nustebina maža lentelė šalia rožių krūmo – M. K. Čiurlioniui skirtos rožės. Pažadame sugrįžti vasarą, pažiūrėti kokia spalva jos žydi.
Važiuojant namo Rokas nieko nepasakęs pasuka link Šateikių – ten aplankome bažnyčią, kurioje susituokė Konstantinas ir Sofija. Labai ryški akimirka, gražus pabaigos taškas. Tyloje apsukame ratą aplink bažnyčią – reikės laiko pergalvoti visos savaitės įspūdžius.
Kaip savo atsiminimuose apie Palangos atostogas sakė Sofija – „Šis mėnuo – su niekuo nesulyginamas sapnas“. Taip ši savaitė mums – su niekuo nesulyginamas sapnas. Dvasios pilnatvė ir didis įkvėpimas toliau dirbti Čiurlionio vardan.
Kviečiu šią vasarą pakeliauti po Lietuvą. Pravažiuoti šį M. K. Čiurlionio kelią. Patirti, pamatyti, įsiklausyti, išgirsti. Ir džiaugtis, kad pagaliau jį turime. Pirmąjį tokį kultūros kelią.
Livija.
Mūsų veiklą taip pat galite sekti:
Facebook | Instragram | Youtube | ČNaujienlaiškis
Kiti susiję straipsniai:
Nacionalinis Čiurlionio kultūros kelias: siekiama ateityje jį paversti tarptautiniu
Kultūrinės topografijos savaitės „Čiurlionio Lietuva“ renginiai Vilniuje