Spalio 24 d. 18.00 val. M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje (Savičiaus g. 11) atidaroma Nacionalinės premijos laureato dailininko Vytauto Valiaus (1930–2004) kūrybos paroda „Gyvenimas mene“.
Tai jau ketvirtoji ciklo „Nacionalinių premijų laureatai Čiurlionio namuose“ paroda. Čia jau eksponuotos dailininkų, Nacionalinės premijos laureatų, Rūtos Katiliūtės, Arvydo Každailio ir Valentino Antanavičiaus kūrybos parodos, labai įvairiai pasibeldusios į dailininkų dirbtuves: lankytojai galėjo pamatyti jų darbo įrankius, iliustruotas knygas, įkvėpimo objektus, asambliažų priemones. Vytauto Valiaus paroda – dar kitoks prisilietimas prie menininko kūrybos: ji lankytojus nukels į dailininko kūrybos kelio pradžią. Parodoje bus eksponuojami šešiolika tapybos ant popieriaus darbų, kurtų septintajame dešimtmetyje. Dauguma jų bus rodomi pirmą kartą.
„Dailininkas V. Valius priklauso grafikų kartai, kuri šeštojo dešimtmečio viduryje pradėjo atkakliai priešintis pokario metais vyravusios meno sampratos dogmatiškumui, natūralizmo banalybei. Liaudies meno tradicijų poveikyje, persmelktame šiuolaikinės pasaulinės dailės problematikos, susiformavo savitas V. Valiaus stilius. Pagrindines sąsajas su liaudies meno esme, o ne išoriniu jo sluoksniu V. Valiaus kūryboje, matyt, galima įžvelgti tik įsigilinus, kaip poetiškai jis plečia realybės ribas, kokius stiprius išgyvenimus atskleidžia, kokio įtaigaus meninio apibendrinimo pasiekia. Liaudies meno palikimas yra ir V. Valiaus tapybos ištakos. Mediniai dievai ir juose įkūnyta žmogaus drama, kančia, jų vidinės ekspresijos ir išorinės statikos kerinti jėga dar kartą atgyja dailininko tapyboje jau kitais originaliais daugiaplaniais meniniais vaizdais. Susimąsčiusių, sielvartingų ar rūsčių dievų paveikslai tampa naujais moralinių, etinių žmogaus savybių reiškėjais. Kaip ir liaudies skulptūrose, juose sukoncentruota didžiulė psichinių pergyvenimų įtampa.“ Taip dailininko tapybą apibūdina dailėtyrininkė Irena Geniušienė.
Pats dailininkas, prisimindamas tuos laikus, ir apibūdindamas jo bendraamžių meninių apsisprendimų lauką, rašė apie vidinę kiekvieno tais laikais kūrusio žmogaus dramą, prieštarą tarp supusios propagandinės nužmoginančios aplinkos ir vidinių paskatų: „Labai prasmingos mintys tada mums, jauniems žmonėms, tapo lyg kokiu imperatyvu – išsilaikyti, ištverti absurdo akivaizdoje, oriai priešintis nužmogėjimui. A. Camus paskaita padėjo susivokti meninėje kultūrinėje pasaulio dailės aplinkoje. Lietuvių dailininkai bėgo nuo socialistinio realizmo dažniausiai į supančių dramatiškų išgyvenimų pasaulį, išaukštindami ekspresijos vaidmenį mene per deformaciją, drastiškus spalvų kontrastus arba gilų, tamsų koloritą, ieškodami skausmo ir dvasinės kančios būsenos... A. Camus mintys skatino pasitikėjimą ir savosios kultūros tradicijomis.“
Čiurlionio kūryba, jo mintys ir pozicija, tuo metu pradėjusi būti prieinama ir žinoma kultūros žmonėms, ieškojusiems atspirties taškų ir patvarių vertybių, taip pat tapo vienu iš svarbių sudedamųjų dalių Vytauto Valiaus kūrybinėje laboratorijoje. Štai knygoje „Atsiminimai apie Joną Švažą“ jis taip rašo apie tais laikais iš naujo atrandamas Čiurlionio mintis ir kūrybinę poziciją: „Turime seną, savitą mūsų krašto kultūrą, joje turime ieškoti savitumo, unikalumo ženklų! Beje, 1960 metais pasirodė knyga „M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“, 1961 metais – M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijų aplankas. Nuo tada (ir iki šiol) prisimenu garsiąją Čiurlionio mintį, kad lietuvių liaudies menas, kaip ir tautosaka, dainos – tai didžiulis lobis menininkams profesionalams, jų savitumui išsiugdyti ir stoti į vieną gretą šalia kitų kraštų kūrėjų.“
Parodos „Vytautas Valius. Gyvenimas mene” atidarymo vakare spalio 24 d. 18.00 val. dalyvaus prof. Vytautas Landsbergis, menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, Eglė ir Saulius Valiai. Muzikinėje dalyje skambės Fryderyko Chopino baladė F - dur, kurią atliks pianistas Kristijonas Megelinskas.
Paroda veiks iki 2019 m. sausio 4 d.
Tekste panaudota medžiaga iš N. Tumėnienės ruošiamos knygos apie V. Valių „Gyvenimas mene“