Parodos „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“ atidarymo vakaras M.K. Čiurlionio namuose.
Analogine fotografija ir alternatyviais fotografavimo būdais (pinhole ir solarigrafija) besidomintis Šv. Kristoforo kamerinio orkestro narys, violončelistas Vaidas Tamošiūnas sako, kad menininkui labai svarbu save realizuoti. „Kai neužtenka, šiuo atveju, muzikos, atsiranda kitos išraiškos priemonės. Kaip garinis variklis, kur reikia truputį nuleisti garą, kad išsiveržtų idėjos, nebūtinai vienoje srityje“, – pažymėjo V. Tamošiūnas, šiuo metu kviečiantis apžiūrėti net dvi savo autorinių darbų parodas. M. K. Čiurlionio namuose vyksta V. Tamošiūno fotografijų paroda „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“, o Galerijoje „Šofar“ – „Saulėraščiai“.
Nori parodyti Vilniaus veidą, kuris keičiasi akyse
Paklaustas, kas įkvėpė fiksuoti Vilnių, pasitelkiant meninę fotografiją, V. Tamošiūnas svarstė, kad tai iš dalies susiję su jo profesija: „Esu violončelistas, muzikas, jau beveik trisdešimt metų groju šv. Kristoforo kameriniame orkestre. Muzikiniai vaizdai ir yra mūsų kasdieniniai – regimieji vaizdai. Vilniuje gyvenu taip pat virš trisdešimt metų, laikau save vilniečiu, matau, kaip jis keičiasi, koks jis dinamiškas. Yra, kas jau stovi šimtmečiais, o kas – čia ir dabar. Tai norisi užfiksuoti, parodyti tą veidą, kuris keičiasi tiesiog mūsų akyse.“
Fotografas Vaidas Tamošiūnas. Parodos „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“ atidarymo vakaras M.K. Čiurlionio namuose.
Tačiau V. Tamošiūnas pažymėjo, kad muzikos kūriniai ir užfiksuoti vaizdai fotografijose neturi tiesioginio ryšio.
„Šiuo atveju, nėra susiję. Nėra taip, kad kažką sugrojau ir tai [atspindi] kažkoks vaizdas. Taip, visada yra muzikinis vaizdinys, bet truputį juos atsieju. Tiesiog grodamas negalvoju apie Vilniaus vaizdinius, o fotografuodamas neįsivaizduoju kažkokio muzikinio įvaizdžio... Vis dėlto, muzikinėje srityje esu profesionalas, o fotografija – labiau mano hobis“, – sakė pašnekovas.
Muzika, kaip ir fotografija – taip pat būna ir alternatyvi, ir eksperimentinė, – pasidalinu pastebėjimu.
„Taip! Dažniausiai atlieku klasikinę muziką, šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, bet iš principo, – domiuosi absoliučiai visa muzika. Man įdomu ir rokas, ir džiazo įvairiausios kryptys, ir kokybiškas popsas... Mano skonis neapsiriboja vien didžiąja klasika – Bacho, Mocarto muzika, ir t.t. Mano akiratis platus, taip ir turėtų būti. Reiktų domėtis, jeigu gyvenime nori turėti harmoniją ir supratimą apie grožį, – pažymėjo jis. – Stengiuosi būti žingeidus, man viskas įdomu, norisi daug ką pabandyti. Taip, visko per savo gyvenimą nespėsi, bet... stengtis reikia.“
Ar ir V. Tamošiūnui vaikystėje teko iškęsti kankynę, apie kurią kalba kiti muzikai – vietoj siautėjimo su bendraamžiais – griežta dienotvarkė muzikos mokykloje?
„Be jokios abejonės! Visi per šitai praėję... Kaip ir daugumą vaikų, į muzikinį kelią nukreipė tėvai. Žinoma, buvo kankynė, seilės varvinimas per langą, kai vaikai žaidžia futbolą, o tu turi natas groti. Šiuo metu dirbu ir pedagoginį darbą, matau vaikus, juos puikiai suprantu. Kartais pats save pagaunu [jų pagailint], bet sau sakau, prisimink save, kaip ir kas buvo... Bet viskas ateina palaipsniui, jeigu ateis rezultatai – tęsi toliau. Ko gero, be muzikos nieko daugiau nemokėčiau daryti gyvenime. Septynerių kaip pradėjau groti, ši epopėja tęsiasi iki šiol. <...>Violončelė nėra lengviausias instrumentas, nėra lengviausia duona, bet viską atperka buvimas ant scenos, ryšys su klausytoju, pats procesas kūrinio ruošimo, muzikos supratimo, ritmo“, – tikino muzikas.
Styginių kvartetas: Dalia Tamošiūnienė (smuikas), Aidas Jurgaitis (smuikas), Birutė Dučmanaitė-Bitaitienė (altas), Vaidas Tamošiūnas (violončelė). Parodos „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“ atidarymo vakaras M.K. Čiurlionio namuose.
Ir savęs, ir kantrybės išbandymas
Sudėtingesnę, daug laiko reikalaujančią analoginę fotografiją pasirinkęs V. Tamošiūnas sako, kad tai ir savęs, ir kantrybės išbandymas.
„Tie lėti procesai labai šaunūs. Bet, konkrečiu atveju, kalbant apie parodą M. K. Čiurlionio namuose – eksponuoju dvejopus darbus. Dalis darbų daryti su pinhole(kamera be objektyvo su skylute), ir analoginiu būdu – juostele, pabrėžiant Vilniaus patirtį, metus. Analoginė fotografija įpareigoja įsižiūrėti atidžiau, galvoti giliau, neskubėti ir pamatyti galbūt kažko daugiau O kita dalis – daryta su skaitmena. 21 a., nėra ko bijoti technologijų, tai dar viena išraiškos priemonė, ji gali būti labai sėkminga ir paveiki, tik, žinoma, nereikia perlenkti lazdos, kaip ir visur. <...> Su telefonu ar skaitmeniniu fotoaparatu – pyškink kiek nori, o vėliau ištrinsi, ko nereikia. Nors tiesą sakant, aš telefono kamerą dažnai naudoju, dažniausiai man ji kaip užrašų knygutė, eskizų sąsiuvinis“, – pažymėjo muzikas.
Skaitykite visą straipsnį: Dvi fotografijų parodas vienu metu atidaręs violončelistas: reikia truputį nuleisti garą, kad išsiveržtų idėjos
Evelina Joteikaitė
www.DELFI.lt
2023 m. vasario 12 d. 20:35
Mūsų veiklą taip pat galite sekti:
Facebook | Instragram | Youtube | ČNaujienlaiškis
Kiti susiję straipsniai:
„Pakeliui su klasika“ – interviu su Vaidu Tamošiūnu
Parodos „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“ atidarymo akimirkos
