2021 11 23 | Jurgita Jačėnaitė | bernardinai.lt

Režisieriaus A. Stonio kolekcijoje – filmai, kurie keičia žmogų ir santykį su pasauliu

M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje susitikimų cikle „Pasaulio kino vakarai“ režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas AUDRIUS STONYS pristatydamas filmus iš pasaulinio kino lobyno kviečia juose ieškoti daugiabriaunio turinio, minties gelmės ir įdomios formos. Režisierius yra sukaupęs didelę filmų kolekciją, kurioje, kaip pats sako – ne tik dešimtmečiais nutolusi kino istorija, bet ir naujausi filmai.

„Aš visą gyvenimą ieškau tokių filmų – turinčių užtaisą kažką giliai viduje sujudinti. Kadangi lankausi įvairiuose festivaliuose, pažįstu režisierius, esu surinkęs didžiulę kolekciją, kurią kitur pamatyti nėra galimybės. Kažkaip su siaubu pradėjau galvoti, kad šioje kolekcijoje yra tiek daug filmų – puikių filmų, kad man nebeužtektų viso likusio gyvenimo juos peržiūrėti. Tie filmai guli mano lentynose, esu juos žiūrėjęs po keletą kartų, kartais parodau savo studentams, bet man labai norėtųsi, kad jie išvystų dienos šviesą, kad nedulkėtų lentynose. Norisi jais dalintis. Juk bet kokia kūryba yra dalinimasis. Ir dokumentinis kinas kilo iš noro dalintis. Noras rodyti filmus yra tos pačios prigimties“, – apie tai, kaip kilo mintis rengti kino vakarus M. K. Čiurlionio namuose, pasakojo A. Stonys.

Režisierius Audrius Stonys

Pirmieji susitikimai žiūrovams čia pravėrė nesuvaidinto, paveldėto totalitarinės sistemos absurdo, komizmo ir tragizmo uždangą, paskatino suabejoti nusistovėjusiomis tiesomis, permąstyti savo santykį su pasauliu ir sudvejoti regimo vaizdo, pristatomo per kūrėjo, menininko prizmę, objektyvumu. Filmuose artimiausio susitikimo metu versis žmogiškosios būties klausimas.

„Dabar mes gyvename vaizdų epochoje. Nebe žodžio, nebe garso, o būtent vaizdo epochoje. Kai sukuriamas visas okeanas filmų – didesnių, mažesnių, vaidybinių, dokumentinių, animacinių, trumpų, ilgų, kokių tik nori. Ir susivokti šiame filmų vandenyne sudėtinga. Dar sudėtingiau šioje šieno kupetoje atrasti iš tiesų gerus filmus, tuos perlus ar auksines adatas. Oficialus kino platinimo tinklas niekaip nepalengvina šios paieškos, atvirkščiai – netgi trukdo, uždaro duris, redukuodamas žiūrovą iki nemąstančio padaro būsenos, kai tampa svarbu tik maloniai prastumti laiką, pavalgyti „popkornų“ ir pažvengti. Kaip sakoma: mūsų žiūrovas nenori nieko galvoti, jis nori pailsėti. Tik klausimas – nuo ko jis nori pailsėti?“ – svarstė A. Stonys.

Todėl, jo manymu, geri filmai – šedevrai, galintys keisti žmogų, daryti jį geresnį – tiesiog nepasiekia publikos, kažkur pradingsta, ilgainiui atitolsta laike, ir tampa vis sunkiau tokį kiną pamatyti. Vienintelė viltis – festivaliai, tačiau jie – kaip trumpa šventė, tetrunka savaitę ar dvi. Ir viskas, suspėjai pamatyti – gerai, nespėjai – ką padarysi. Kita vertus, pasak A. Stonio, ir festivalių gausioje programoje reikia mokėti susivokti.

Dokumentinio kino režisierius teigė savo rengiamus filmų vakarus vertinantis kaip tam tikrą bendravimo formą, o bendravimas, pasak jo – gyvas, visada besikeičiantis dalykas, kuriame negali būti kokių nors iš anksto paruoštų dalykų. Todėl filmus A. Stonys parenka gana spontaniškai, nesivadovaudamas kokiais nors kriterijais. Kartais jam pasirodo įdomesnė vienokia pasaulio perspektyva, kartais – kitokia. Tačiau visi pasirinkti filmai svarbūs režisieriui asmeniškai, jo vidiniame, dvasiniame gyvenime. Tai filmai, tapę jo asmenybės dalimi, jo mokytojų filmai, filmai, pakeitę jį patį, jo požiūrį į pasaulį, kiną, dokumentiką.

„Dažnai sukuriamas klaidingas pasaulio vaizdas. Iš tikrųjų pasižiūrėjus tam tikrą dokumentiką ar televiziją atrodo, kad gyvename lyg dvimačiame, plokščiame pasaulyje. Tačiau jis turi gylį, skirtingas perspektyvas, daug briaunų, – kalbėjo A. Stonys. – Čia jau manyje kalba dokumentininko prigimtis – aš nemėgstu repetuoti. Man patinka improvizuoti. Man patinka tai, kas gimsta čia, dabar, vietoje. Aš, žinoma, suprantu, kad turiu prieš savaitę pranešti, kokius filmus rodysiu, bet jeigu to nereikėtų, greičiausiai nuspręsčiau tą patį vakarą. Ko gero, prieš paleisdamas filmus dar paskutinę akimirką ką nors pakeisčiau. Nes filmai yra tarsi žodžiai, kurie išeina iš pokalbio.

Kitas dalykas – mane, kaip dokumentikos žanro atstovą, žeidžia pasakymas, kad dokumentika – tai čia jau nuobodybė. Sėdi kalbanti galva ir kažką aiškina, pasakoja. Toli gražu taip nėra. Dokumentika tikrai nėra kalbančios galvos arba informacijos rinktinė. Dokumentika yra menas, prisiliečiantis prie pasaulio stebuklo ir jį fiksuojantis. Tikrą, nesugalvotą stebuklą, ne gimusį režisieriaus galvoje ir paskui atkurtą filmavimo aikštelėje, o vykstantį tau prieš akis čia ir dabar.

Ir kai man kartais žmogus pasako, kad jam nepatinka dokumentiniai filmai, aš žinau, kad jis tiesiog nėra matęs gerų dokumentinių filmų. Filmų, kurie negali palikti tavęs abejingo.“

Pirmųjų seansų metu M. K. Čiurlionio namuose susirinkusiai publikai A. Stonys pristatė režisieriaus Almanto Grikevičiaus dokumentinį filmą „Laikas eina per miestą“ (1966 m.) ir rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio „Tiše!“ (Tishe!, 2002 m.). Taip pat – režisieriaus iš Izraelio Nati Baratzo filmą „Neklystamas pasirinkimas“ (Unmistaken Child, 2008 m.). Vėliau – prancūzų režisieriaus Patrice’o Leconte mini esė „Bolero būgnininkas“ (Le Batteur du Boléro, 1992 m.), lenkų režisieriaus Rafalo Skalskio „52%“ (2007 m.) ir lenkų režisieriaus Bogdano Dziworskio „Keletas istorijų apie žmogų“ (Kilka opowieści o człowieku, 1983 m.).

Rež. Rafal Skalski dokumentinio filmo „52%” (2007) kadras

„Jeigu norėčiau rodyti savo mokytojų filmus, žinoma, parodyčiau Henriką Šablevičių. Bet kažkuria prasme ir Almantas Grikevičius buvo mano mokytojas. Aš iš tikrųjų daug mokiausi iš jo – ir kino poetikos, ir santykio su pasauliu, su kinu, ir drąsos, ir intuicijos. O Viktoras Kosakovskis, mano galva, yra vienas pačių įdomiausių kino meistrų, kuris apskritai praplečia žanro rėmus, gali kurti kiną tarsi iš nieko ir paprastai materijai suteikti šventumą. Kosakovskis nufilmuoja paprastą gatvę, paprastą šeimą, ir staiga labai paprastuose dalykuose įvyksta stebuklas. Staiga toje vienoje gatvėje atsiveria visas pasaulis“, – kodėl pirmąjį vakarą rinkosi rodyti A. Grikevičiaus ir V. Kosakovskio kūrybą, aiškino A. Stonys.

Režisieriaus norimų parodyti filmų sąrašas yra labai ilgas, jame – tokių kino meistrų kaip Sergejus Loznica, Werneris Herzogas, Bogdanas Dziworskis, Marcelis Łozińskis, Pawełas Łozińskis vardai.

O kodėl M. K. Čiurlionio namai? Kodėl ne kokia nedidelio kino teatro salė? „Suprantate, – sakė A. Stonys, – kinas pats savaime neegzistuoja. Kinui reikalingas žiūrovas. Kiną iš tikrųjų sukuria žiūrovas. Užbaigia jį kurti. Ir kiekvienas kino rodymas yra žiūrovo, bendraminčio paieška. O Čiurlionio namuose renkasi labai geri žiūrovai: išsilavinę, protingi, jautrūs. Manau, tokius juos ten suformavo įvairaus pobūdžio vakarai.

Kad ir koks būtų gilus, genialus filmas, jeigu jis atsimuša į nejautrias, nematančias akis, viskas – užgęsta. Jo nėra. Tam, kad filmas įvyktų, turi būti filmo ir žiūrovo susitikimas. Čiurlionio namuose aš atrandu tokius žiūrovus, su kuriais man gera kalbėtis, dalintis filmais ir jausti, kaip jie yra priimami.“

Rež. Roberto Verbos dokumentinio filmo „Šimtamečių godos“ (1969) kadras

Lapkričio 25 d., ketvirtadienį, 19 val. M. K. Čiurlionio namuose vyks ketvirtas „Pasaulio kino vakarų“ susitikimas. Režisierius A. Stonys yra numatęs parodyti du filmus, kuriuose į pasaulio grožį ir paslaptį žvelgiama seno žmogaus ir vaiko akimis. Tai režisieriaus Marcelio Łozińskio kino šedevras „Viskas gali įvykti“ (Wszystko moze sie przytrafic / Anything Can Happen, 1995 m.) ir vienas gražiausių lietuvių kino klasiko Roberto Verbos darbų – dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“ (1969 m.). Šiuose filmuose susitinka senatvės išmintis, kalbanti apie žmogiškos būties laikinumą, ir beribis vaikiškas tikėjimas pasaulio bei gyvenimo amžinybe. Po filmų peržiūros žiūrovai, kaip tapo įprasta, juos galės aptarti diskusijoje su režisieriumi.

Programos trukmė – 49 min. Renginys nemokamas, be išankstinės registracijos (gyva eilė). Durys atidaromos 18.30 val. Renginyje privaloma turėti galimybių pasą.