PAULIUS LILEIKIS. „Camera obscura. Miražai“
Parodų ciklas „Čiurlionio gentis šiandien“

P. Lilleikis „Miražai. Panerių tunelis“

Beveik keturis dešimtmečius su fotokamera nesiskiriantis Paulius Lileikis yra išbandęs kone visus fotografijos žanrus, ne tik išrakinėjęs visas technines galimybes – nuo ryškinamų sovietiniu fotoaparatu „Smena“ išfotografuotų juostelių iki skaitmeninio vaizdo, – bet ir susikūręs savo, kaip fotografo, estetinį pasaulį ir to pasaulio filosofiją.

Paulius Lileikis 1992-aisiais baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, yra įvairių konkursų prizininkas, daugelio parodų dalyvis, kasmetinio Lietuvos spaudos fotografijos konkurso dalyvis. Fotografas tris kartus apdovanotas „Auksiniu kadru“, jo nuotraukoms tapus konkursų „Lietuvos spaudos fotografija“ temų „Pramogos“ (2002 m.), „Politinės naujienos“ (2004 m.) ir „Naujienos“ (2010 m.) nugalėtoju. Jau šiandien dalį fotografo archyvų yra priglaudęs Lietuvos centrinis valstybės archyvas, nemažai darbų rado kelią į ne vieną vadovėlį, enciklopediją ar privačią kolekciją. Kaip savo srities profesionalas, Paulius Lileikis ne vienerius metus dėstė fotografijos pagrindus Vilniaus universitete ir nesyk kviestas į žurnalistikos profesines studijas perteikti fotografijų redagavimo ir kompozicijos principus. Nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų jis buvo jo metraštininkas, to meto populiaraus savaitraščio „Mažoji Lietuva“ fotožurnalistas ir vienas iš Vilniaus skyriaus kūrėjų. Už nuotraukas, įamžinusias sudėtingus Lietuvos nepriklausomybės atgavimo įvykius, fotografas yra pagerbtas Estijos Marijos žemės kryžiaus 5 klasės ordinu.

Fotožurnalistas Pauliu Lileikis.

Dvidešimt keturių kūrinių paroda „Camera obscura. Miražai“, kurią lydi toje pačioje kūrybinėje orbitoje skriejantys artefaktai, parodo mums dar vieną fotomenininko amplua – savo amatu ir menu žaidžiančio žmogaus aistringą pomėgį, kuris nūdienos skaitmeninių vaizdų cunamyje leidžia nuo šio pabėgti ir mėgautis ilgai išlauktu vaizdu. Paulius šiandien neria į pačią fotografijos meno nirvaną – ten, kur šviesa susitinka su tamsa, o tamsa – su šviesa, kur išeidamas iš Camera obscura patenki į Camera lucida, ir atvirkščiai – iš Camera lucida – į Camera obscura. Tik pirmiesiems, tiems „tamsiems kambarėliams“, atstovauja paties autoriaus rankomis sumeistruotos medinės dėžutės, o jau antriesiems, tiems „šviesos kambariams“, – visas mūsų pasaulis – viskas, kas yra po Saule, nes būtent ji pastaruoju metu yra svarbiausia Pauliaus kūrybos palydovė.

Nyderlandų istorikas, kultūros tyrinėtojas ir žaidimo teorijos kūrėjas Johanas Huizinga XX a. pirmoje pusėje į kultūros lauką įvedė terminą „žaidžiantis žmogus“ (homo ludens). Taigi, fotomenininkas Paulius Lileikis, grįždamas prie pačios fotografijos ištakų, rinkdamasis pinhole vaizdų fiksavimo būdą, atsiduoda tam žaidimui, pasineria į jį visu kūnu ir visa siela, neskaičiuodamas valandų, o kartais ir dienų, kad išlauktų nuspėjamą, bet dažniausiai net nenuspėjamą kadrą. Pinhole (verčiant iš anglų kalbos – tai adata pradurta skylutė, o fotografijoje ji vietoj objektyvo atlieka diafragmos vaidmenį) paklūsta tik patiems kantriausiems maratonininkams, kurių mentalitetas leidžia savo smegenyse taip sudėlioti tą keturiasdešimt vieną kilometrą, kad jį su malonumu įveiktų. Būtent su malonumu į šį žaidimą įsitraukia ir Paulius. „Greito maisto“ ir greito rezultato filosofija čia netinka – artimesnė tam greičiau jau kantrybė, gimstanti šilkiniais siūlais audžiant persišką kilimą.

Savadarbė kamera – medinukas.

Savadarbė kamera – medinukas.

Flirtuodamas su šviesa, su Saulės spindulių intensyvumu, jos trajektorija danguje, fotomenininkas kadrą formuoja taip, kad šis procesas tam tikra prasme tampa hipnozės seansu. Šviesos ir šešėlių žaidimas būdingas ne tik graikiškoms kolonoms, portikams, bet ir toms Pauliaus „medinėms dėžutėms“. Camera obscura vaizdo projektavimo galimybes graikų mąstytojai Aristotelis, Euklidas ir kinų filosofas Mo Jing ėmėsi tyrinėti dar IV a. pr. Kr. Vėliau, X amžiuje, arabų fizikas ir matematikas Ibn al Haythamas išrado pirmąją pinhole kamerą. 1485 m. italų dailininkas Leonardo da Vincci išsamiai aprašė Camera abscura veikimo principą. Ir tik 1850 m., pagal šio dailininko pateiktą principą, buvo padaryta pirmoji fotografija.

Kodėl „Miražai“? Parodos pavadinimą Paulius parinko labai taikliai ir talpiai, nes autorius savo prasmių lauke apima viską, ką sukuria Camera obscura: išbaigtame kūrinyje tarsi matai kažką labai aiškaus ir konkretaus, tačiau sykiu atsiranda ir tas abstrakciją kuriantis „šydas“, neleidžiantis užtikrintai patikėti matoma realybe. Netgi darbuose „įsibrovęs“ autoportretas sukelia mažą abejonės tikroviškumu jausmą. Tos abejonės nelieka stebint visą išbaigtą dvidešimt keturių darbų ciklą: Pauliaus Lileikio pinholinis žaidimas su šviesa ir šešėliais liudija dar vieną jo, kaip talentingo fotografo, atrastą kūrybinę nišą.   

Valdas Puteikis

Parodos „Camera Obscura. Miražai“ atidarymas M. K. Čiurlionio namuose rugsėjo 25 d., trečiadienį, 18 val.

Paroda veiks iki lapkričio 23 d. (imtinai).

M. K. Čiurlionio namų darbo laikas:
Antradieniais – penktadieniais 11.00–17.00
Šeštadieniais 13.00–17.00
Pirmadieniais, sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis – NEDIRBA.

Lankymasis M. K. Čiurlionio namuose nemokamas.

Kiti susiję straipsniai:

ČNaujienlaiškis | M. K. Čiurlionio gimtadieniui

Naujas projektas – „Čiurlionio gentis šiandien”

Fotožurnalisto Pauliaus Lileikio fotografijų paroda „Camera Obscura. Miražai“

Vaizdai: