„Mūsų nevertė būti M. K. Čiurlionio proanūkiais, dėl to esu labai dėkingas, nes jį atradau pats. Žinote, man atrodo, jog buvau garsios šeimos palikuonis, tai visi galvojo, kad tie mano turbūt labai dideli talentai kada nors prasimuš, net jei aš esu pritingintis ar truputį nenuorama“, – interviu sakys Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkis, pianistas Rokas Zubovas ir pasidalys įdomiu faktu apie simfoninę poemą „Jūra“, kurio nežinojo net profesorius Vytautas Landsbergis.
Pianistas Rokas Zubovas su tėvais
– Ar jaučiate, kad žmonės su Jumis bendrauja kiek kitaip, kai žino, kad esate M. K. Čiurlionio proanūkis?
– Taip, aš labai gerai atsimenu, kai buvau jaunas, tada man buvo apie trisdešimt metų, aš gan sėkmingai slėpiau tai, kad esu M. K. Čiurlionio proanūkis, ir mano pavardė man padėjo tai padaryti.
– Ar jaučiate, kad žmonės su Jumis bendrauja kiek kitaip, kai žino, kad esate M. K. Čiurlionio proanūkis?
– Taip, aš labai gerai atsimenu, kai buvau jaunas, tada man buvo apie trisdešimt metų, aš gan sėkmingai slėpiau tai, kad esu M. K. Čiurlionio proanūkis, ir mano pavardė man padėjo tai padaryti.
– Bet nuo tų, kurie žino istoriją, ko gero, nepavykdavo nuslėpti?
– Nėra taip, kad visi žino visų garsių žmonių pavardžių pasikeitimus. Buvo 1996 ar 1997 m., kai turėjau koncertą Klivlende, ir muzikologė Danutė Liaubienė po jo taip keistai į mane žiūrėjo ir sako: „Aš net sapnuose negalėjau tikėtis, kad po koncerto stovėsiu ir šnekučiuosiuosi su M. K. Čiurlionio proanūkiu.“ Ir iš to jos žvilgsnio supratau, kad žmonės į mane žiūrės kitaip, ir pagalvojau, jog turiu dvi galimybes: stengtis kažkaip to išvengti arba žinoti, kad taip bus.
Pasirinkau antrąjį variantą. Kai reikėjo filmuotis filme „Laiškai Sofijai“ ir vaidinti prosenelį, man režisierius pasakė, kad yra populiariosios kultūros keista psichologinė nuostata, kad, jeigu parodytų tikrą Gandhi nuotrauką ir aktoriaus, kuris jį vaidino, ir paklaustų, kuris yra tikrasis, žmonės pasirinktų aktorių, kuris jį vaidino. Ir sako pamatysi, kad pereisi per tokį momentą, kai būsi vis panašesnis į M. K. Čiurlionį. Tai taip ir buvo. Atsimenu, važiuoju dviračiu ir kažkas šaukia „Čiurlionis važiuoja!“
– Minėjote, jog augote labai kūrybiškoje aplinkoje. Papasakokite, kokia buvo Jūsų vaikystė.
– Augau Sovietų Sąjungoje. Tai buvo dviguba realybė, kai laikraščiai ir televizija sako viena, o aplink gyvenimas yra kitoks. Mes, tai yra aš ir trys mano pusbroliai, augome tokiuose išplėstuose namuose, kuriuos pasistatė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Tai šeimos namai nuo 1934 m. Šeimos požiūris į tuos augančius keturis bachūrus buvo labai geras. Mums leido viską, buvome susikūrę tokį savo pasaulį, lyg atskirą respubliką. Tuose namuose nuo seno buvo skatinamas kūrybiškumas, bet jis skatinamas buvo labai švelniai. Mes vis statydavome, lipdydavome, piešdavome. Vienas iš mūsų keturių rašydavo romanus apie indėnus ir kaubojus, o kiti trys skaitydavome naktimis. Mūsų nevertė būti M. K. Čiurlionio proanūkiais. Žinoma, mes dalyvaudavome įvairiuose M. K. Čiurlioniui skirtuose renginiuose, bet iš to niekada nebuvo daromas didelis įvykis.
Visą interviu skaitykite - ČIA.
Mūsų veiklą taip pat galite sekti:
Facebook | Instragram | Youtube | ČNaujienlaiškis
Kiti susiję straipsniai:
Duo Zubovas | Prancūzų kompozitorių M. Ravel ir C. Debussy muzika fortepijonui
Naujas M. K. Čiurlionio namų projektas „Vaizdavausi laimę...“
M. K. Čiurlionio etiudai su pianistu Roku Zubovu YouTube kanale
