Balandžio 15 d., šeštadienį, 16:00 val. M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje, minint žymios rašytojos, dramaturgės, vertėjos, kritikės, pedagogės, visuomenės veikėjos, M. K. Čiurlionio žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vardadienį, kelsimės laiku į tarpukarį, kai „Čiurlionienės šeštadienių“ metu vyko intensyvus lietuvybės, lietuviško žodžio ir tautinės savimonės kūrimas.
„Šiandien, per laiko perspektyvą žiūrint, man atrodo, kad tų susirinkimų pasisekimas priklausė nuo pačios jų šeimininkės mokėjimo juos organizuoti ir puoselėti. Tie „šeštadieniai“ buvo tarsi žolynas, išaugęs iš jos širdies – meilės lietuvių kalbai. Žolynas gražiai prižiūrimas ir duodąs apčiuopiamus vaisius...“ (Danutė Čiurlionytė, Sofijos ir Konstantino Čiurlionių dukra apie Čiurlionienės šeštadienius).
„Kaip savo kalbą kuriame šiandien“ – taip pavadinome diskusiją su žymiais šiandieninės kalbos „kūrėjais“. Apie meilę lietuvių kalbai ir jos reikšmę paklausėme ir mūsų diskusijos dalyvių, štai kokius atsakymus pateikė jie:
,,Kalba man yra bekraštis vandenynas, kuriame gyvenu ir iš kurio maitinuosi. Kalba yra protingesnė už bet kurį poetą ir, manau, kiekvienas be išimties leidžiasi kalbos srovės nešamas, svaigsta nuo kalbos sukuriamo pagreičio, mėgaujasi jos štormais ir gėrisi saulėje tviskančiais jos purslais. Tiesiog jaunystėje, savo „didžiojo plaukiojimo“ pradžioje beveik nė vienas iš poetų neturi savo „valtelėje“ nei burės, nei vairo – besąlygiškai atsiduoda kalbos valiai, ne tik negebėdamas koreguoti savosios kelionės krypties, bet net ir nenutuokdamas kur kalbos bus nuneštas, tiek knygos, tiek ir vieno eilėraščio kontekste. Kitaip tariant, sėdasi autorius rašyti apie ratus, o gaunasi apie batus, išeina pavedžioti šuns, o yra šuns vedžiojamas.
Tiems, kuriems ne vis vien, ką parašys, tie, kuriems išties svarbu įžodinti individualiąsias patirtis, tie, kuriuos pradeda erzinti jų bejėgystė, susiduriant su kalbos gaivalu, ima po truputėlį mokytis savąją valtelę naviguoti. Taip įžengiama į sąmoningo poezijos rašymo lauką.
Kas aš esu kalbai? Gilioje senovėje, kai lengvai išgauti ugnies žmonės dar nemokėjo, kiekvienoje gentyje buvo toks asmuo – ugnies sergėtojas, budėtojas, nuolat pamaitinantis ugnį žabais bei skiedromis, nė akimirkai nepaliekantis jos be priežiūros. Ugniai užgesus toks žmogus pats įvykdydavo sau mirties bausmę. Norėčiau tikėti, kad esu vienas tokių ugnies sergėtojų lietuvių kalbai. Kad būtų gražu, kad būtų stipru, kad būtų svaigu – taip. Bet svarbiausia – kad neužgestų.“ – poetas Rimvydas Stankevičius.
„Visų pirma – tai mano gimtoji kalba. Pirmieji žodžiai, išmoktos raidės, pažinimas, jausmai, mąstymas, svajonės, kūryba, bendravimas, draugystė, meilė. Visa tai – mano lietuvių kalba.“ – aktorė, sceninės kalbos dėstytoja Nelė Savičenko.
„Lietuvių kalba yra mano medžiaga: ir mano galva iš lietuviško medžio, ir iš tos medienos vis ką nors drožiu.“ – VU Filologijos fakulteto profesorius Jurgis Pakerys.
„Lietuvių kalbą vadinu gimtąja, nors turiu nelietuvišką pavardę ir nuo gimimo ja nekalbėjau. Bet man patinka jos skambėjimas, unikalumas ir... sudėtingumas. Kiti skundžiasi, kad sunku, o man patinka su ja žaisti ir tekstus rašyti bei redaguoti iki blizgesio, parodant, kad mes galime kalbėti ir rašyti paprastai bei stilingai.“ – televizijos ir radijo laidų vedėja, žurnalistė Liuda Kudinova.
Kas ta lietuvių kalba, kaip ji kuriama šiandien, kaip kinta ir kuo svarbus kalbos išsaugojimas, Jums? Pasikalbėkime šį šeštadienį, balandžio 15 d., 16 val.
Lauksime M. K. Čiurlionio namuose!
Įėjimas laisvas, be išankstinės registracijos.
Mūsų veiklą taip pat galite sekti:
Facebook | Instragram | Youtube
Kiti susiję straipsniai:
Kaip kalbą kuriame šiandien?: „Šeštadieniečių“ pasiekimai
#ČNaujienlaiškis | Dialogai su Čiurlioniu, Sofijos Šeštadienis ir kita
Paroda „Kitoks Čiurlionis. Vilniaus dailės draugijoje I“
Edukacijos kviečiančios keliauti skirtingais Čiurlionių gyvenimo etapais
