Per Pirmąjį pasaulinį karą 1914–1918 m. buvo sugriauta daug architektūros šedevrų, tokių kaip garsi gotikinė Reimso katedra, taip pat sunaikinta daugybė neįkainojamų meno ir kultūros vertybių.
Matydamas karo daromus neatstatomus nuostolius kultūros vertybėms, rusų dailininkas Nikolajus Rerichas, tuomet jau išgarsėjęs visame pasaulyje, iškėlė mintį, kad, panašiai kaip egzistuoja tarptautinis susitarimas dėl ligoninių apsaugos, ir karo metu ligoninės laikomos neutraliomis, jei virš jų plevėsuoja balta vėliava su raudonu kryžiumi, – taip reikia pasiekti tarptautinio susitarimo–pakto, kuriuo būtų nustatyta, jog kultūros paminklai, muziejai, mokslo įstaigos ir kiti panašūs objektai laikomi karo metu neutraliais, jei virš jų plevėsuoja Taikos Vėliava.
Šį sumanymą Rerichas paskelbė 1929 metais ir sulaukė didžiulio pritarimo visame pasaulyje. Jo idėją palaikė žymūs to meto žmonės – JAV prezidentas F. D. Ruzveltas, Čekoslovakijos prezidentas T. Masarikas, Romos popiežius Pijus XI, mokslininkai, rašytojai R. Rolanas, R. Tagorė, T. Manas, B. Šou, A. Einšteinas, daug kitų visuomenės veikėjų.
Rericho Paktas tapo 1954 m. UNESCO Hagos „Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju konvencijos“ pagrindu. Hagos konvencijos šalimis narėmis yra 123 šalys (Lietuva ja tapo 1998 metais), Hagos konvencijos Antrojo protokolo, priimto 1999 m., narėmis yra 60 šalių (Lietuva ja tapo 2002 metais).
Kultūros dienos iniciatoriai, suprasdami kultūrą kaip žmogaus dvasingumo raišką, tiki, kad toji diena kiekvieną šalies gyventoją įpareigos gyventi kultūringiau, primins etikos svarbą visose srityse, sutelks savo etninių šaknų pažinimui ir kultūros vertybių apsaugai, primins apie taikią mokslo pritaikymo būtinybę ir taikos, kaip kultūros pagrindo siekimą visose visuomenės gyvenimo srityse. Ypatinga svarba teikiama vaikų ir jaunimo kultūriniam ugdymui, kuris sąlygotų visuomenės dvasinio lygio kilimą.
Šiais metais, pažymint 140-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines ir 80-ąsias N. Rericho pakto pasirašymo ir Pasaulinės kultūros dienos atsiradimo metines, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius ir M. K. Čiurlionio namai inicijuoja kultūros programą ,,Čiurlionio įkvėpti”. Pagrindiniame Kultūros dienos renginyje, balandžio 15 d., 18.00 val. Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje (Šv. Jono g. 12) už kultūros darbuotojus bus aukojamos Šv. Mišios, o 19.00 val. vyks šventinis koncertas ,,Čiurlionio įkvėpti”, kuriame dalyvaus žymiausi Lietuvos pianistai ir aktoriai, dainuos Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos choras, vadovaujamas dirigento Romualdo Gražinio.
Taip pat balandžio 15–ąją Vilniaus miesto gimnazijose vyks jungtiniai gimnazistų skaitovų ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokinių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų ir styginių instrumentų ansamblio muzikiniai literatūriniai renginiai, kurių metų skambės ištraukos iš 1902 metais Leipcige rašyto Čiurlionio laiško jaunesniajam broliui Povilui ir M. K. Čiurlionio muzikiniai kūriniai.
Sunku patikėti, tačiau Čiurlionio laiškai (išskyrus laiškus Sofijai) buvo spausdinti tik 1960 metais ir jau praktiškai nebėra mūsų kultūrinės patirties dalimi. Neretai Čiurlionio tekstai mūsų sąmonėje asocijuojasi su meilės lyrika, tačiau Leipcigo metais rašyti jo laiškai - nepaprastai įžvalgūs, sprendžiantys įvairiausius kultūros, būties ir žmogaus vietos pasaulyje klausimus. Tuo metu Čiurlionis studijavo Leipcigo konservatorijoje, pačiam emociškai ir dvasiškai buvo nepaprastai sunkus metas: vienatvė, mylimų žmonių mirtis, savo kūrinių nesėkmės. Vis dėlto jis atrado vidinių jėgų palaikyti brolį, tuo metu studijavusį Plungės orkestro mokykloje.
Renginys tą pačią dieną vyks Vilniaus Antakalnio, Vilniaus Gabijos, Vilniaus Karoliniškių, Vilniaus Mykolo Biržiškos, Vilniaus Salomėjos Nėries, Vilniaus Simono Daukanto, Vilniaus šv. Kristoforo, Vilniaus Užupio, Vilniaus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus Žvėryno gimnazijose. Šiomis kultūros pamokomis siekiama aktualizuoti dvasinės nematerialiosios kultūros svarbą asmenybės formavimosi procese, priminti M. K. Čiurlionio indėlį ne tik į Lietuvos kultūros istoriją, bet ir jo asmeninį įsitraukimą rengiant pirmąsias lietuvių dailininkų parodas Vilniuje, atverti galimybę panaudoti Čiurlionio laiškų tekstus ir menininko mintis ugdant jaunąją kartą.