„ŠV. PRANCIŠKUS“, 1966 m., alebastras.

„ŠV. PRANCIŠKUS“, 1966 m., alebastras.

Per ilgus emigracijos metus dailininkas A. Mončys neprarado gimtųjų šaknų, subrandino savo stilių ir visada puoselėjo laisvą kūrybos dvasią. Dvasia tapdavo pirminiu visų menininko darbų pagrindu – akmuo, medis, molis – pabildavo gyvybe, meile, grožiu.

Susirašinėjimas dėl naujos skulptūros tarp A. Mončio ir vienuolyno vadovybei prasidėjo 1964 m. išeivijos pranciškonams užsakius Šv. Pranciškaus skulptūrą naujai bažnyčiai – Kenebankporto (Meino valstija) vienuolynui.

„Apie pusantrų metų susirašinėjau su Tėvu L. Andriekumi. Ilgai nesutarėme, kaip daryti skulptūrą... Perskaičiau viską apie Šv. Pranciškų, ką radau ir ką galėjau. Pasidariau gal didesnis pranciškonas negu jie. Tėvui Leonardui pasakiau, kad Šv. Pranciškaus su barzdele, su paukščiuku ant rankos nedarysiu. Tokių jau pridaryta. Jis man atrašo, kad nors kiek būtų vienuolio figūrėlės... Sakau, kad mes garbinam Šv. Pranciškų ne dėl jo kūno, bet dėl dvasios: jis išliko savo dvasia, o ne kūnu. Bet dėl šito mes ginčijomės pusantrų metų. Pagaliau jiems, matyt, nusibodo. „Daryk, kaip nori“, – pasakė tėvas Leonardas. Kai iškaliau skulptūrą Šv. Pranciškaus garbei, pranciškonai man parašė: „Tave apšvietė Šv. Dvasia“, – skulptūros sukūrimo istoriją prisiminė A. Mončys.

„Šv. Pranciškaus tuštumos siluetas iš vienos pusės atrodo man profilinis – šventasis ištiesęs dešinėn abi rankas, lyg kažką laimina. Iš kitos pusės figūrinis šešėlis teikia įspūdį, kad Šv. Pranciškus stovi apkabinęs akmenis. Žiūrint iš kitos pusės atrodo, kad akmenys apkabinę Šv. Pranciškų. Toks variacijų įdomus gausumas aukštai iškelia šį kūrinį. Jame nieko konvencionalaus ar banalaus. Akmuo su savo tuštuma alsuoja gyvybe, meile, grožiu...“ – A. Mončiui rašė L. Andriekus, iš jo gavęs skulptūros studijinio maketo nuotrauką.

Taip pat daugiau apie Čiurlionio namuose eksponuojamą A. Mončio parodą „Meniniai pasisveikinimai“ skaitykite ČIA.