Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė
PRISIKĖLIMO PASAKA. Legendos motyvais
Smėlių kraštas. Lygu aplinkui; retkarčiais mažutė kalvelė, gal tik vėjo supustyta. Pušelės, susimetusios į krūvą, dūmoja niūniuoja. Toli matyti melsva kaip jūra giria ir giria. Nemunas Nemunėlis blizga vingiuoja… Tylu… Ne tai ilgu, ne tai liūdna… Pušelės dūmoja niūniuoja... Smėlys geltonuoja.
Pavasaris iš tolo pamojo vienu sparnu: vėjelis prabėgo tyliai pušų šakomis, naujiena nešinas: velykos, velykos...
Garsas pasklido po visą smėlių kraštą. Pasišiaušė Nemunas Nemunėlis, suskubo puoštis pakraščių karklai. Saulytė šyptelėjo maloniai.
Judėjo pamažu ir žmoneliai, pavasario aidą išgirdę.
– Taigi, vaikeliai, velykos jau, – kalbėjo motinėlė, baltgalvėlė, – nebe mano metams į prisikėlimą eiti; tai jau jūs, vaikeliai, ir už save, ir už mane...
Žiūrėjo į sūnų, grakštų vaikiną, į dukterėlę, skaisčią kaip rūta...
– Eikit, vaikeliai, dviese nebus baugu, tik žinokit, pro Kubilnyčių atkalnę* eidami ražančiaus iš rankų neleiskit ir nesijuokit, ir niekų netauškėkit: velykų naktį po žemėmis varpai ten gaudžia, baisu išgirsti.
– Tai pasakų pasakos, – pamojo vaikinas ranka.
– Nei niekas pats girdėjo, nei ko, – pridėjo mergaitė.
– Oi vaikeliai kvaileliai, melskitės, kol neišgirdote; baugu minėti...
Pradėjo brėkšti.
– Jau metas, jau metas, – skatino motina, ir, įrišus ragaišio, dešros gabalą ir margų kiaušinių pašvęsti, išlydėjo pro duris sūnų, grakštų vaikiną ir dukrelę, skaisčią kaip rūta.
Brėško. Iš toli girdėti buvo Nemuno Nemunėlio alsavimas: įkaito senelis, su ledais besigrumdamas, bet pergalėjo ir varė dabar plačiu keliu aiškias bangas, neva rūstus, o greitas ir linksmas tarytum jaunikis, į jungtuves jodamas.
– Šalta, pritarė brolis. – Gerai bent, kad žinomi takai, – atsiliepė vėl patylėjęs.
– Taigi.
Ėjo greta skubotu žingsniu.
– Kažin ar vieškeliu eisime, ar pro Kubilnyčias takais? – atsiliepė vėl sesuo.
– Takais arčiau.
Ir pasuko iš kelio.
Lygus smėlių kraštas, retkarčiais kalvelė, gal tik vėjo supustyta; ten antai kelios pušelės,
susimetusios į krūvą, dūmoja niūniuoja, o iš šalies niūkso ilga, plati, dar vasaros nepapuošta atkalnė. Lygu... tylu... Lyg tai ko ilgu, lyg tai ko liūdna.
– Kažin ar tai tiesa, kas sakoma apie Kubilnyčias: buvus pilis aukso bokštais ir nuvirtus po žemėmis? – balsu galvojo mergaitė.
– Tai senių pasakos, o tu gal jau bijai? – pajuokė brolis.
– Ne iš baimės sakau, tik taip sakau...
Taip tylomis eina abu greta šarpiai žinomais smėlių takais. Jau pusiaunaktis. Mergaitė žvilgterėjo į šalį.
– Klausyk, tartum verkia kas?..
– Kas čia verks...
Ir eina abu greta skubotu žingsniu.
– Klausyk, tartum joja kas?
– Kas čia jos...
Eina eina – tik mergaitė krūptelėjo ir sučiupo brolį už rankos:
– Sustok! girdi? daug balsų gieda...
– Gieda?
– Klausyk! po žemėmis!
Sustojo, klausos.
– Girdi varpus?!!
Virpėjo pušys, dūsavo smėlių kalvelės, linko, nematomi varpai gaudė, ūžė...
– Kubilnyčių varpai!
Leidos bėgti abu prieš save, nebenumanydami tako, nebejausdami nutirpusio kūno. Tik štai akmuo... Kas jam darosi?.. Juda... virsta, ir iš po jo stojasi šviesi aukšta stovyla, stačiai prieš jaunų keleivių akis.
– Esu angos sargas – ko bijot? – klausia nustebęs. – Kubilnyčios po amžių iš miego keliasi, ko bijot? – džiaukitės.
Baimė, galingą jo balsą išgirdus, dingo. Vaikinas ir mergaitė, ramiai šypsodami, pasižiūrėjo vienas antram į akis. Ko bijoti?
– Eikit paskui mane. Laimės pilis iš miego keliasi, – vadino angos sargas – ir grįžo į požemius, jaunais keleiviais vedinas.
Finale Iš ciklo SONATA II (Pavasario sonata), 1907.
Keisti balto akmens laiptai; toliau žiba bokštai, linksta spindančių vėliavų girios, ir pilni žmonių keliai – visi žvakėmis nešini, o akys jų tokios keistos... o iš visų lūpų skrenda galinga kaip griausmas prisikėlimo giesmė.
Jauni keleiviai sustojo, tyliai žiūrėdami. Jų vadas, angos sargas, pasilenkė prie jų kalbėdamas:
– Buvome Laimės pilies išrinktieji!.. Per amžius mūsų tarpe ašara nenuriedėjo, bet atsirado išgama, kurs skriaudą pagimdė, ir baisi bausmė nutrenkė mus į požemius tūkstantį metų! Bet jau prisikėlimo laikas ateina, žiūrėkit, žiūrėkit į mūsų akis: koks nežmoniškas baisus ilgėjimos žiba jose... Ilgėjimos atpirko mus... Prisikėlimo valanda artinas, ir vėl atsikels Laimės pilis...
Angos sargas ne tai kalbėjo, ne tai pranašavo, o drauge su jo balsu skambėjo, kilo, sklido galinga minios giesmė, žėrėjo aukso bokštai... Siūravo vėliavų girios... pynės tūkstančių žvakių šviesos... Laimės pilis grįžo į pasaulį...
Jauni keleiviai žiūrėjo tyliai ir nepasijuto, kaip galinga ranka tarytum kelte iškėlė juos į paviršių...
Žinomi pažįstami takai... Pušelės, susimetusios į krūvą, dūmoja niūniuoja. Plati atkalnė niūkso tyliai... Mėnulio šviesoje geltonuoja smėlys...
Mergaitė prisiglaudė prie brolio.
– Kas tai buvo?..
– Prisikėlimas!..
Ir eina abu greta skubotu žingsniu...
1909
*Kubilnyčių atkalnė – plati duoba yra netoli Druskininkų, esąs ten senovėje miestas nugrimzdęs ir ten vaidinasi (Autorės pastaba.)
