„Visada jaučiau, jog žmonės į mane žiūri kitaip. Ir tik būdamas trisdešimties supratau, jog turiu du pasirinkimus: bandyti nuslėpti faktą, kad esu M. K. Čiurlionio proanūkis, arba su tuo susitaikyti. Pasirinkau antrąjį", – atvirame interviu sako pianistas Rokas Zubovas, jau penkioliktą vasarą Neringoje rengiantis muzikos ir ekologijos festivalį „Nepaklusniųjų žemė“.
Rokai, jau penkioliktą vasarą liepos pradžioje kelioms savaitėms atvykstate kurti į Neringą. Kuo ši vieta jus įkvepia?
Kuršių nerija yra nepaprasta žemė. Daugelis esame pajutę, kad vos pradėjus važiuoti už Smiltynės prasidedančiais pušynais, apima kažkoks labai specifinis jausmas, tarsi būtum patekęs į visai kitą realybę, į kitą laiką, į kitą erdvę. Mūsų rengiamas festivalis jungia muziką ir ekologinę tematiką, tad Neringa, kur toks trapus ekologijos balansas, yra labai tinkama vieta kalbėti apie darnų sugyvenimą su gamta; mes galėjome festivalį rengti tik vasarą, tad reikėjo pasirinkti erdvę, kurioje vasarą yra žmonės, kurie turi šiek tiek laisvo laiko paskirti meniniams atradimams, o iš visų Lietuvos kurortinių vietovių, Neringa buvo ir vis dar yra inteligentiškiausia vieta, čia natūraliai atsiranda žmonės, ieškantys kultūrinių patyrimų.
Papasakokite kokia buvo Jūsų vaikystė. Kiek jūsų prisiminimuose gyva prosenelio M. K. Čiurlionio asmenybė?
Mano vaikystė prabėgo nepaprastai šiltoje namų aplinkoje, apgaubta meilės ir pačių gražiausių prisiminimų. Mama, bočiai, vyresni pusbroliai, jų tėvai sugebėjo taip pripildyti mano vaikystės dienas ir pasaulį, kad net ir tai, kad keturių metų netekau kalnuose žuvusio tėčio, netapo man visą gyvenimą sugriaunančia tragedija. Tada buvo muzikos mokykla, kurioje prasidėjo artimesnė pažintis su Čiurlionio kūryba. Kadangi jau daugiau kaip trisdešimt metu intensyviai užsiimu Čiurlionio kūrybos studijomis ir sklaida visame pasaulyje, tai jis man yra žymiai daugiau negu prisiminimai: su Čiurlioniu nuolat bendrauju mintyse, neretai klausiu ir jo patarimo, kaip artimo bičiulio.
Ką Jums anuomet, vaikystėje, ir ką dabar reiškia būti genijaus, tokio mūsų tautai ir valstybei reikšmingo Žmogaus šeimos dalimi?
Esu labai dėkingas savo šeimai – tėvams, seneliams, kad mes, drauge augę keturi pusbroliai, turėjome tikrą vaikystę. Augome labai kūrybiškoje aplinkoje, mums niekada nebuvo užkrauta buvimo didžio Žmogaus palikuoniais našta. O Čiurlionio kūrybos apimtis ir dydį, jo svarbą ir reikšmę ne tik Lietuvai, bet ir visai pasaulio dvasinei kultūrai, suvokiau jau užaugęs, kada galėjau pats atrasti jo meno slėpinius, kada galėjau jau savarankiškai mąstyti, atrasti sau svarbius jo kūrybos bruožus.
Kada pats pradėjote domėtis ir pamilote fortepijoninę muziką? Kokie dar menai, kūrybiniai procesai jus įkvepia?
Mokintis skambinti fortepijonu pradėjau nuo šešerių, kaip kad buvo įprasta tais laikais. Buvo natūralu, kad kultūringos šeimos vaikai yra leidžiami į muzikos mokyklą. O pats iš tiesų supratau, kad noriu tapti muzikantu pakankamai vėlai, kada man buvo jau šešiolika. Iki to laiko tik plaukiau pasroviui, o nuo šešiolikos tapau tikru skambinimo maniaku. Kiekvienas, pajutęs pašaukimą tapti pianistu, turi savo gyvenime tarpsnį, kada prie fortepijono praleidžia nesuskaičiuojamas valandas...
Labai gerai pastebėjote klausime – kūrybiniai procesai. Muzika man yra labai autentiškas ir į nieką kitą nepanašus pasaulio atspindys. Ieškant muzikinių prasmių labai svarbu pažinti ir pamilti kitus kūrybinius procesus, suvokti jų specifinę kalbą, struktūrą, raišką. Jeigu prisiminti Čiurlionį, tai jam, regis, visos saviraiškos formos buvo artimos ir labai giliai suvoktos. Manau, jis tikrai nejuto ribų tarp to, ką nori perduoti apie pasaulį viena ar kita meno forma, ar tai būtų vizualus metas, ar muzika, ar literatūra.
Pilną straipsnį galite skaityti www.zmones.lt