Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, balandžio 23 dieną, 18 val. Čiurlionio namų FACEBOOK paskyroje pradėjome dokumentinio kino vakarų ciklą „Čiurlionio ženklai. Vilnius“, kurio metu jums pristatėme pirmąjį režisieriaus Rimvydo Markeliūno dokumentinį filmą „Čiurlionis Vilniuje“ (2015).

Šį ketvirtadienį, gegužės 7 d., tuo pačiu laiku, kviesime jus į antrojo, šio ciklo, filmo premjerą, kurios metu kartu prisiminsime ilgametį Čiurlionio namų vadovą, šviesios atminties Stanislovą Urboną, tiek daug padariusį tveriant Čiurlionio namų dvasią.

Šis Rimvydo Markeliūno dokumentinis filmas „Stanislovas Urbonas“ supažindina su iškilaus kultūrininko, menotyrininko, ilgamečio Čiurlionio namų direktoriaus šviesios atminties Stanislovo Urbono (1944–2014) darbais ir pasiekimais. Filme kalbinami S. Urbono bičiuliai ir bendražygiai  įvairiapusiškai atskleidžia šią komunikabilią, kūrybišką, jautrią grožiui asmenybę. Savo atsiminimais apie Stanislovą dalinasi Lietuvos veterinarijos akademijos docentė dr. Remigija Bukaveckienė, profesorius, etnologas Libertas Klimka, muzikologė Rūta Skudienė, Čiurlionio namų darbuotojai, Stanislovo sūnus Lukas Ruškys ir kiti.

Kadrai iš filmo „Stanislovas Urbonas“ (2015):

Stanislovas Urbonas (1944‒2014) po studijų Vilniaus dailės institute, dvidešimt metų Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Pažaislio ansamblio skyriuje organizavo restauracijos darbus, parengė knygelę Pažaislis. Vienuolyno pastatus grąžinus Šv. Kazimiero kongregacijos seserims, S. Urbonas 1993‒1996 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro dailėtyrininku-ekspertu. 

1995 m. įsikūrus Čiurlionio namams, buvo pakviestas tapti šio memorialinio centro direktoriumi. Po metų išrinktas Čiurlionio draugijos Vilniaus skyriaus vadovu. Šias pareigas ėjo iki savo mirties. Per šį laikotarpį aktyviai skleidė žinią apie  M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą Lietuvoje ir užsienyje ‒ Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje, kt. Organizavo parodas, koncertus, sudarė ir išleido tris knygas – M. K. Čiurlionis. Pripažinimo metas (rusų k., 2003), Čiurlionis Vilniuje (2010) ir Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa: forte-piano (2013; du pastarieji leidiniai papildyti kompaktinėmis plokštelėmis). Bendraautorystės teisėmis kūrė scenarijus filmams Allusion (rež. O. Dirdovski, 2008), Miesto elegijos, De Profundis (rež. R. Markeliūnas, montaž. J. Valiušaitis), organizavo šių filmų leidybą.  Yra paskelbęs straipsnių įvairiomis meno temomis.

Peržiūros nuoroda - nebeaktyvi.

Siekdami sudaryti kuo realesnį apsilankymo Čiurlionio namuose pojūtį, filmo transliacija bus pradedama ketvirtadienį 18 valandą vakaro – tradiciniu Čiurlionio namuose vykstančių renginių laiku.

Po premjeros Čiurlionio namų Facebook paskyroje filmas bus aktyvus tik 24 val. Šiam laikotarpiui pasibaigus filmo peržiūra automatiškai nustos veikusi.

 

„... po to tas „Viešpaties Angelo“ preliudas, mano įgrotas, tapo Stanislovui tarsi aukos ar kažkokios apoteozės išraiška. <...> Nuo to laiko, atsimenu, kur tik mes važiuodavome su Stanislovu, visą laiką būtinai turėdavau groti „Viešpaties Angelo“ preliudą. Ir po jo mirties, jeigu reikia prisiminti Stanislovą, man natūralu skambinti „Viešpaties Angelo“ preliudą. Jis tapo tarsi Stanislovo atsiminimo ženklu“,  – prisiminimais apie Stanislovą Urboną dokumentiniame filme  dalinasi pianistas Rokas Zubovas.

 

Pianisto Roko Zubovo atliekamą M. K. Čiurlionio „Viešpaties Angelo“ preliudą galite peržiūrėti ČIA.

 

„Artėja Stanislovo vardadienis, gegužės 21 dieną sukaks šešeri metai, kai jis išėjo, jo paties žodžiais, „į paskutinį poilsį, apie kurį nereikia kalbėti iš anksto, nes visa ateina savo laiku“. Labai gyvai atsimenu keletą epizodų, kuriais noriu pasidalinti:

  Lietuvos muzikų rėmimo fondas daugiamečio renginių ciklo „Vasara su Čiurlioniu“ metu Druskininkuose rengdavo konferencijas, skirtas šio menininko kūrybiniam palikimui aptarti. Jose dažnai dalyvaudavo Stasys Urbonas, ten susitikdavome. Savo pranešimuose dėstydavo tai, kas jam, buvusiam sienų ir kitokios tapybos restauratoriui, labiausiai rūpėjo: kaip laikas galėjo pakeisti originalius atspalvius Čiurlionio pastelėse.

  Kartą, man baigus pranešimą apie menininko paskutiniųjų metų kūrybą, vieno regiono kultūros įstaigos vadovė, prieš pasigirdama savo surengta švietėjiška pozityvia veikla, ėmė karštai įrodinėti, kad žmonėms reikia nešti žinią tik apie šviesų ir aiškų Čiurlionį. Kūrėjo abejonės, jam kilę sudėtingi klausimai esą ne verti dėmesio. Salėje iš savo vietos pakilo Stasys ir susijaudinusiu balsu griežtai ištarė: „Nemokykite mūsų, kaip suprasti Čiurlionį!“. Tuo metu jis įsigilinęs skaitė Vytauto Landsbergio solidžiai papildytą Laiškų Sofijai leidimą, pats sau kėlė daug klausimų.

  Štai čia anų metų akimirka, kurią man pavyko užfiksuoti fotoaparatu. Tas momentas nejučia nukelia į Čiurlionio parabolę apie pasiuntinystę...“ – pasakoja Stanislovo bičiulė, lituanistė Nida Gaidauskienė.