Ištuštėjus Vilniaus miesto gatvėms vieniši liko ir M. K. Čiurlionio namuose eksponuojami A. Mončio parodos „Meniniai pasisveikinimai“ darbai. Švilpių garsai apgaubia juos tarsi žiūrovo žvilgsnis, kurio išsiilgę nebyliai laukia paveikslai.

Pristatome virtualią šios parodos prezentaciją. Užsukite. Pamatykite dar niekur kitur neeksponuotus pasaulinio pripažinimo sulaukusio menininko darbus virtualiajame pasivaikščiojime po ekspozicines erdves. Video pristatymą galite peržiūrėti mūsų FACEBOOK paskyroje: https://www.facebook.com/289478934587505/videos/648127012632745/

Mončio kūrinių paroda Čiurlionio namuose yra svarbus priminimas, kad meno kryžkelėse dažnai įvyksta įstabių susitikimų ir menininkai „paduoda“ vienas kitam ranką net ir būdami nutolę laike bei erdvėje. Suveda kūryba, nepakartojama talentų prigimtis.

Antanas Mončys – klausiate kuo šis menininkas išskirtinis? Atsakymas paprastas: jis nesiekė nei turto, nei šlovės, kūrė taip, kaip diktavo širdis. Jam nereikėjo pripažinimo dailės galerijose, jis nekūrė populiariojo meno – XX a. antroje pusėje itin madingų abstrakcijų.

„Visa mano kūryba – tai figūriniai darbai, tik vis kuo papildyti – tai švilpiais, kaukėmis, tai perkomponuojamomis skulptūromis. Nežiūrėjau į jokius „izmus“. Iš jų darė biznį. Nubėgo jie nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo. Lietuviška dvasia – mano Angelas Sargas... Veikė gimtos žemės nostalgija. Ji – pagrindinis kūrybos stimulas. Ji nepraeina,“ – yra prisipažinęs skulptorius. Antanas Mončys kūriniuose pirmiausia siekė akcentuoti dvasią, vidinę jėgą, o ne apčiuopiamus dalykus (daugiau skaitykite ČIA).

Nors abiejų menininkų Mončio ir Čiurlionio kūryboje atrandama daug sąšaukų su XX amžiaus moderniojo meno įvairiomis stilistinėmis atšakomis, bet nugali autentiškoji prigimtis. Lietuviškoji dvasia, kuri kaip Angelas Sargas saugo, rodo kryptį tarp banguojančių linijų, formų ir spalvų.

ŠVILPIAI

Švilpius A. Mončys pradėjo kurti jau peržengęs gyvenimo kelio vidurį, apie 1975–uosius. Juos, kaip ir kaukes, naudojo įvairių savo parodų teatralizuotose atidarymuose, nes žaidybinis momentas, kūrinių dialogas su aplinka menininkui buvo labai svarbus.

A. Mončio švilpiai yra įvairių dydžių – nuo 2 iki 26 cm, skiriasi jie ir skulptūrinėmis formomis – nuo abstrakčių iki figūrinių. Jie taip pat pasižymi ypatingu skambesiu – jais galima išgauti ne vieną pratisą ir monotonišką garsą, bet visą jų gamą, sugroti įvairias melodijas. Kurdamas švilpius skulptorius dirbo ilgai iki kol jam pavyko išgauti norimus garsus.

Nors šių kūrinių prigimtis vienareikšmiškai siejama su lietuviškais molinukais, kuriais kaimo vaikai žaisdavo ir grodavo ganydami gyvulius, su dailininko vaikystės prisiminimais, kai tėvas grįždamas iš turgaus parveždavo lauktuvių kokį švilpuką, jų formų interpretacija liudija originalaus ir brandaus menininko požiūrį. 

Taigi, A. Mončys, kuriam menas, kaip žaidimas, buvo labai svarbus, ko gero, nė nenutuokė, kad XXI a. technologijos taip organiškai susisies su jo kūrybos principais, atverdamos galimybę garsą jungti su vaizdu – apsilankius oficialiame A. Mončio muziejaus puslapyje visa tai galite patirti, tad kviečiame pasiklausyti ir pažinti muzikinę Mončio kūrinių kalbą (įgrotą Donato Bielkausko).

 

Donis (Donatas Bielkauskas)

DONIS (Donatas Bielkauskas)

Muzikinėmis A. Mončio švilpių galimybėmis dar prieš keliolika metų susidomėjo instrumentalistas Donatas Bielkauskas, projekto „Donis“ kūrėjas (tai Lietuvos ambientinės muzikos projektas, kuris remiasi daugiafolklorinės, eksperimentinės muzikos elementais). A. Mončio sukurtais švilpiais jis atliko originalią muzikinę kompoziciją „Švilpiai“, vėliau išleido kompaktinę plokštelę (2003), paskui kelis kartus perleistą. D. Bielkauskas, kuriam 2006 m. buvo suteiktas Lietuvos atlternatyvios muzikos grupių, atlikėjų ir projektų (A.LT) geriausio etnografinės muzikos atlikėjo apdovanojimas, yra ištikimas A. Mončio namų-muziejaus draugas, vykdęs čia edukacinę programą „Moliniai švilpiai ir liaudiška muzikavimo tradicija“ (2007) (Daugiau skaitykite 7md.lt).

Parodos „Meninių pasisveikinimų“ atidarymo muzikinį fragmentą, kurį įgrojo DONIS galite peržiūrėti mūsų Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/289478934587505/videos/542030586427733/

#MKČvelykos

Nepailstantis menininkas Antanas Mončys skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, lipdė iš molio, lankstė geležį, tapė paveikslus, nuolat piešė, kūrė koliažus, papuošalus, projektavo scenovaizdžius, iš buitinių atliekų konstravo kaukes, dėliojo mozaikas, o atėjus šv. Velykoms nudžiugindavo ir margučių dailumu. Gamta jam nepagailėjo spalvingo talento!

Kviečiame ir jus išbandyti savo kūrybingumą margučių marginimo konkurse #MKČvelykos.

Daugiau apie konkursą skaitykite: https://mkcnamai.lt/lt/marguciu-paroda-konkursas-mkcvelykos/

KAUKĖS

Ištrauka iš albumo „Antanas Mončys“ – sudarytojas ir autorius V. Liutkus

Leidėjas: Dailės leidybos ir informacijos centras 2003 m.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai dailininkas visa galva buvo pasinėręs į medžio skulptūrų, grandinių struktūros atradimus, pradėti kurti švilpiai taip pat buvo atsigręžimo į jaunystės laikus, į gimtinę ženklas. Pradžioje nesudėtingos formos, artimi lietuviškiesiems molinukų prototipams, ilgainiui jie įgavo sudėtingesnių, originalesnių pavidalų. Skulptorius siekė susieti švilpių plastiką su išgaunamų garsų savitumu, galimybe sugroti nesudėtingas melodijas. Taip atsirado ir dviem pūtėjams skirtų švilpių, iš molio nulipdytų kaukių-švilpių („Didysis švilpis“, 1985), paukščio, kriauklės, augalo formos švilpių, nudažytų įvairiomis spalvomis. Švilpio ir kaukės jungtis, kai pučiant išgaunami saviti ūbavimai, stiprino tokių kūrinių įspūdį.

Tačiau molio kaukės dar nebuvo funkcionalios, medžiaga (terakota) neleido plačiau ir išradingiau varijuoti plastiką ir pritaikyti kaukes naudojimui. Tolesnis žingsnis A. Mončio kūryboje – iš įvairiausių medžiagų atliekų, daiktų sukurtos užsidedamos kaukės, tikrosios Mončio „ličynos“, atkeliavusios į Paryžių iš vaikystės laikų prisiminimui, Trijų karalių, Užgavėnių persirengėlių. Pasak paties autoriaus, jos

„atsirado tuomet, kai aš savo švilpius galėjau daryti taip, kaip norėjau. Ir visada išeidavo. /.../ Kaip atsirado mano pirmoji ličyna? Susiradau tokį plastinį kanisterį. Su rankena. Jis man patiko. Sakau, čia beveik veidas. Tai aš į jį žiūrėjau žiūrėjau.. Paskui vieną vakarą sakau: „Einam į priekį!“

Kaukių ikonografinės ištakos, jų kūrimo paskata nebuvo vien tik prisiminimų atgaivinimas. Mončys domėjosi Afrikos tautų medžio skulptūra ir apeigų kaukėmis. Afrikos meną dar šeštajame dešimtmetyje jis atrado Paryžiaus Žmogaus muziejuje. Nuo aštuntojo dešimtmečio pasižinojo su Afrikos meno kolekcionieriumi, etnologu Albertu J. Saferiu, kuris kviesdavo Mončį į savo rinkiniuose saugomų Afrikos kaukių, skulptūrų parodas. Be to, ir skulptūros darbuose, kurdamas išskaptuotų ertmių kaukoles, ir monumentaliose molio kaukėse („Kaukė“, apie 1988), įstatydamas jose gilias ir tamsias kaip tuneliai akis, dailininkas jau buvo užgriebęs pamėklišką veido-kaukės išraišką.  Dabar lai persikėlė į kitą medžiagą.

Iš įvairiausių daiktų bei atliekų padarytos kaukės turi ir pokšto, ir komizmo, ir absurdo bruožų Jos kurtos kaip teatralizuoto veiksmo akcentas, susidvejinimo, „kito“ žmogaus ženklas. Išsidažę kūną užsidėjęs kaukę ir pučiąs joje įstatytą švilpį šokantis žmogus tampa judančia skulptūra. Mončys kaukas derindavo ir prie atitinkamo rūbo. Žinoma, pirmiausia patraukia šių kaukių-veidų išraiška, profiliai, detalių derinys, atskiros kaukių dalys. Kūrėjui išmonės netrūko. Nors iš atliekų pagamintose kaukėse akiduobės nebėra tokios aktyvios, kobros žvilgsniu stingdančios kaip moliniame „Didžiajame švilpyje“ ar „Kaukėje“, bet jų techninis sprendimas traukia dėmesį: blakstienos karpomos iš plastmasės, uždedami akiniai, iš vielos nupinama akies forma. Spalvotos, ryškios, ir svarbiausia, funkcionalios, pritaikytos užsidėti, šokti ir vaidinti, Mončio kaukės būdavo panaudojamos devintajame dešimtmetyje Vandėjoje. Pirmosios žmonos Florencijos tėviškėje, vasaros akademijose rengiamuose vaidinimuose. Tėvo – skulptoriaus kūriniai tapdavo sūnaus Jeano-Christophe'o teatrinių sumanymų veikėjais.

Kaukės buvo Mončio kūryboje plėtotų veidų virsmas. Virsmas iš oraus, kilnaus, Švytinčio veido (Kryžiaus kelio stotys; 6 deš. Kristaus, mąstytojo, kitų skulptūrų galvos) į pirmykštį, naivų, gaivališką pavidalą. Iš rimtumo, susikaupimo – į pokštą, žaidimą. Iš kultūros, civilizacijos – į pirmapradį instinktą išlaisvintą veiksmą – reginį, į „laukinę“ žmogaus vaikystę.

Kūrybos ir gyvenimo ratas apsisuko, Mončys pasisveikino ir su savo vaikyste. Pradžia susilietė su pabaiga.

Kaukes iš arčiau galite apžiūrėti apsilankius oficialioje Antano Mončio namai-muziejus svetainėje. Nuoroda: http://kaukes.antanasmoncys.com/#en/all

Vaizdai: