Čiurlionio gentis – taip save vadina šios šeimos palikuonys. Tačiau meno genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, nuo kurio gimimo 2025-aisiais sueis 150 metų, – ir visos Lietuvos tapatybės kodas.

Ant Lietuvos vartų

Pasitinkant M. K. Čiurlionio jubiliejinius metus nutarta jo vardą suteikti pagrindiniams Lietuvos vartams – tarptautiniam Vilniaus oro uostui. Tiesa, bent jau kol kas tik laikinai, penkeriems metams, ir tik simboliškai – oficialus pavadinimas ir jam suteikti tarptautinių organizacijų kodai, trumpiniai informacinėse sistemose nebus keičiami.

Kol kas oro uoste nėra ir jokių ženklų apie naują vardą. Pasiteiravus paaiškinta, kad bus ir ženklų, ir vardo suteikimo iškilmės, bet viso to dar reikės kiek luktelėti.

Garsiojo lietuvio provaikaitis – pianistas, M. K. Čiurlionio namų Vilniuje vadovas Rokas Zubovas džiaugiasi, kad Lietuvos pagrindiniai vartai turės M. K. Čiurlionio vardą. „Man atrodo, kad jo vardas, jo kūryba ir yra Lietuvos ženklas, vartai į Lietuvą. Kai su užsienio šalimis dalijamės, kas yra Lietuva, bandome ją pristatyti, labai dažnai renkamės M. K. Čiurlionį“, – sako R. Zubovas.

Juk, primena jis, kai aukščiausi Lietuvos pareigūnai skrenda su užsienio vizitu, dovanų dažnai skraidina įrėmintą kurio nors M. K. Čiurlionio darbo reprodukciją. Jei reikia kur pasaulyje pristatyti Lietuvos muziką, dažniausiai skamba M. K. Čiurlionio „Jūra“ arba „Miške“. Jei reikia surengti kokią prestižinę parodą ir svarstome, kas geriausia tai galėtų būti, jei tik įmanoma, tai bus M. K. Čiurlionio kūryba. Užpernai jo paroda surengta Jungtinėje Karalystėje, 2026 m. bus Japonijoje, pagrindiniame Vakarų meno muziejuje.

„Parodos kaip ženklai, pareiškimai pasauliui apie mus keliauja vis į kitą šalį, prijaukina prie Lietuvos, prie Lietuvos vizijos prasmių, kalbos. Kuris kitas Lietuvos žmogus, asmenybė, menininkas galėtų turėti tokį didelį poveikį ir vaizdinį kaip M. K. Čiurlionis?“ – sako R. Zubovas.

Tiesa, buvo kilę nepasitenkinimų ar abejonių dėl šio vardo suteikimo oro uostui, bet, primena M. K. Čiurlionio proanūkis, juk ne tik mes, bet ir visas regionas neturi kito tokio lygio menininko, tokios asmenybės.

Kai kas baiminasi, kad užsieniečiams naują vardą bus sunku ištarti. Tačiau, pavyzdį duoda R. Zubovas, Ostravos oro uostas turi Leošo Janáčeko vardą ir čekams neatrodo, kad kitataučiams jis neįmanomas ištarti. Vertinant, kiek vienas ir kiek kitas buvo svarbus savo tautai, jos kultūrai, kultūriniam vystymuisi, prisistatymui pasauliui, M. K. Čiurlionis čekų kompozitorių lenktų kelis kartus.

„Suteikti M. K. Čiurlionio vardą oro uostui – kaip savo tapatybę išskleisti pasauliui, pasakyti, kokie mes esame ir kad tuo didžiuojamės“, – mano R. Zubovas.

Beje, idėją Vilniaus oro uostą pavadinti M. K. Čiurlionio vardu mintyse jis turėjo jau labai seniai. Gal 2016-aisiais ją išsakė ir Viktoro Gerulaičio laidoje. Paskui jau daugiau žmonių įsitraukė į šios idėjos plėtojimą. Ir štai jubiliejiniais M. K. Čiurlionio metais garsiojo Lietuvos kūrėjo vardas atsiras ant pagrindinių Lietuvos vartų.

Pasklido po pasaulį

Simboliškai sakoma, kad M. K. Čiurlionis – kaip visos Lietuvos DNR. Tačiau po visą pasaulį pasklidę daugybė ne tik simboliškai, bet ir iš tikrųjų Čiurlionių šeimos DNR turinčių asmenų. Jie save taip ir vadina – Čiurlionio gentimi.

„Čiurlionių gentis – labai plati. Prisimenu, kai su pusbroliu Juru Palukaičiu, kuris, kaip ir aš, yra M. K. Čiurlionio proanūkis, gal prieš 30 metų JAV, kur tuo metu gyvenau Čikagoje, jis – Klivlande, kalbėjome apie M. K. Čiurlionio genealoginį medį. Pusbrolis ėmėsi jo ir vien Amerikoje atrado per pusšimtį šios genties žmonių. Ir Australijoje, ir Vokietijoje, ir Amerikoje, ir Ukrainoje atrado jos gijų“, – pasakoja R. Zubovas.

Pirmasis Čiurlionių genealoginio medžio ieškotojas buvo M. K. Čiurlionio brolio Jono sūnus Vytenis. Gyvendamas Klivlande apie 1995–1996 m. jis pradėjo susirašinėti su Lietuvos archyvu, užklausė duomenų apie Čiurlionių šeimą. Jam pavyko atsekti Čiurlionių genealogijos liniją iki XVIII a. vidurio. 150 metų Druskininkų apylinkėse sėsliai gyvenusi giminė XX a. dėl įvairiausių istorinių aplinkybių pasklido po visą pasaulį.

Šiandien Čiurlionių genealoginis medis labai didelis – penki ar šeši lapai. Visas jis bus skelbiamas vienoje netrukus pasirodysiančioje knygoje.

Kūrybos paralelės

R. Zubovas pasakoja, kad tarp Čiurlionių palikuonių – daugybė kūrybingų asmenybių. Pavyzdžiui, vien Amerikoje gyvenančioje vienoje Karužų šeimoje – trys kūrėjai, užsiimantys vizualiaisiais menais. M. K. Čiurlionio namai Vilniuje prieš kelerius metus pradėjo parodų ir susitikimų ciklą „Čiurlionio gentis šiandien“, kuriame supažindina su nuo Vilniaus Užupio iki Melburno pasklidusių Čiurlionių giminės atstovų kūryba. „M. K. Čiurlionio šeimos palikuonių kūrybingumo katilas neišsemiamas, iš jo dar bus surengta parodų“, – žada R. Zubovas.

Jazmina Cininas. Else of Meersburg c 1458

Parodos atskleidžia ir Čiurlionių genties menininkų kūrybos bendrumą. R. Zubovas pasakoja, kad netikėtai organiškai į šį genties ciklą įkrito Melburne, Australijoje, gyvenančios M. K. Čiurlionio brolio Stasio provaikaitės Jazminos Cininas paroda „Eglė ir geležinės vilkmergės“. „Man buvo labai įdomus jos mitologiškumas, anapusiškų pasaulių paslapties ieškojimas jos kūryboje, bendražmogiško dvasingumo iškėlimas – dalykai, kurie iš karto asocijuojasi su M. K. Čiurlionio kūryba. Kažkoks genas, genties bruožas, kuris verčia jos žmones ieškoti bendrų prasmių, mitologinių ženklų, simbolių, kurie mus sieja. Man tai buvo didelis atradimas“, – sako R. Zubovas.

Melburne gimusi ir augusi J. Cininas vis dar labai tapatinasi su protėvių palikimu, į savo kūrybą įtraukdama baltiškųjų motyvų ir temų. Parodoje pristatyta sudėtinga linoraižinio technika sukurtų moterų vilkolakių portretų, taip pat naujausių meninių knygų, kurias autorė kuria iš aplinkoje rastų medžiagų: panaudotų verslo vokų, nereikalingų enciklopedijų iliustracijų ir pakuočių, kuriuos vėl panaudoja pasakojimams apie transformaciją, migraciją ir būdą kitomis akimis pažvelgti į pažįstamus dalykus.

J. Cininas kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės ir Vilniaus dailės muziejai, Australijos nacionalinė galerija ir MARKK etnografinis muziejus Hamburge, Vokietijoje.

Fotožurnalistas Pauliu Lileikis.

Su naujausios parodos iš ciklo „Čiurlionio gentis šiandien“ autoriumi pusbroliu fotožurnalistu Pauliumi Lileikiu R. Zubovas pasakoja esąs pažįstamas nuo ankstyvos jaunystės. Jo močiutė – etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė, M. K. Čiurlionio sesuo.

„Sakau, Pauliau, tu – fotografas, turi padaryti parodą. Tačiau prireikė trejų metų, kol jis atrakino savo prisilietimą prie M. K. Čiurlionio genties. Jo paroda gimė specialiai mūsų ciklui. Pauliaus prisilietimas prie šios bendrystės buvo labai įdomi kelionė“, – prisimena R. Zubovas.

P. Lileikio fotografijos parodoje „Camera Obscura. Miražai“ sukurtos naudojant unikalias savadarbes kameras – paties autoriaus rankomis sumeistruotas „medines dėžutes“. Skirtingai nei įprastu fotoaparatu pagaunami momentai, koks bus galutinis „medinuko“ užfiksuotas vaizdas, nežino nė pats fotografas, to reikia ilgokai laukti. Tarsi flirtuodamas su šviesa, saulės trajektorija danguje, fotomenininkas kadrą formuoja taip, kad šis procesas tam tikra prasme tampa hipnozės seansu. Ir, kaip parodos atidaryme pastebėjo ne vienas, asocijuojasi su M. K. Čiurlionio darbais.

Visą straipsnį skaitykite Kauno.diena.lt

Mūsų veiklą taip pat galite sekti / Connect with us:

Facebook | Instragram | Youtube | ČNaujienlaiškis

Kiti susiję straipsniai: 

Pauliaus Lileikio fotografijų parodos „Camera Obscura. Miražai" (2024)

Nomedos Čiurlionytės tapybos darbų paroda „Angelų vienybė" (2024)

Jazminos Cininas paroda „Eglė ir geležinės vilkmergės" (2021)

Dailininkės Ariadnos Čiurlionytės akvarelių paroda (2021)

Jūrio Čiurlionio  tapybos paroda „Tapyba nuo bičiulių sienų" (2020)

Džiugo Palukaičio paroda (2017)

Vaizdai: